Gruodžio 29 d. Vilniuje vykęs Rusijos popdainininko Olego Gazmanovo koncertas vėl įskėlė žiežirbą visuomenėje. To priežastis – skandalingoji daina „Sdielan v SSSR“ (rus. – pagamintas SSSR). Ją, nors ir iš anksto neplanuotai, O.Gazmanovas atliko publikos prašymu: garsiais šūksniais to pageidavo žiūrovai.
Aiškų politinį atspalvį turinti ir oficialiuose Kremliaus renginiuose (gruodžio 12 dieną ji skambėjo Rusijos Federacijos Konstitucijos dvidešimtmečio minėjimui skirtame koncerte, į kurį buvo pakviesti ir užsienio šalių diplomatai) atliekama daina parašyta jau po SSRS žlugimo. Todėl klysta tie, kurie ją vertina pažodžiui versdami tekstą: esą nostalgiškas ekskursas po buvusias SSRS teritorijas, taip pat istorinio fakto (to, kad gimta SSRS, daugeliui neleidžia pamiršti įrašas pase) konstatavimas tėra nekaltas žaidimas. Anaiptol, nes tai – prieš Lietuvą nukreipta provokacija, ateityje būsianti pasitelkiama propagandos iniciatyvoms.
Anaiptol, nes tai – prieš Lietuvą nukreipta provokacija, ateityje būsianti pasitelkiama propagandos iniciatyvoms
Ir net ne taip svarbu, kaip į tai sureagavo Lietuvos žiniasklaida ar politikai: taip būtų bet kuriuo atveju. Kadangi dainos prašė koncerto lankytojai, bus triumfuojama pažymint, kad Europos Sąjungos valstybėje neišblėso meilė buvusiai santvarkai; jei O.Gazmanovas būtų jos neatlikęs arba apskritai neįleistas į šalį, būtų apeliuojama į „laisvo žodžio apribojimus“, „meno suvaržymą“ ir „nedemokratišką režimą“.
Būtent dėl to kalbos apie „rusofobiją“ ar neadekvatų esą eilinio koncerto vertinimą yra naivokos: bet kuri nuo totalitarinių nusikaltimų nukentėjusi demokratinė valstybė reaguos ir gins aukščiausius demokratinius principus per istorinės tiesos atstatymą, o ne „laisvo žodžio principais“ dangstys nesantaikos kurstymą bei visuomenės skaldymą. Nors, kaip ir minėta, propagandai tai būtų pasitelkiama bet kuriuo atveju, nieko nedarydami (t.y. būdami nuolankiais pastumdėliais) tik stiprintume, deja, dar daug kur Vakarų Europoje įsigalėjusią mąstymo tradiciją, iki šiol dažnai deramai neįvertinančią ir nesuvokiančią sovietinių nusikaltimų masto.
Jei O.Gazmanovas būtų dainos neatlikęs arba apskritai neįleistas į šalį, būtų apeliuojama į „laisvo žodžio apribojimus“
Džiugu, kad šį sykį reaguota adekvačiai: po koncerto Užsienio reikalų ministerija paviešino pranešimą, kuriame pažymėjo, jog „Tarptautinės teisės pažeidimas, valstybių okupacija ir sulaužyti žmonių likimai negali būti pateisinami jokiais internacionalistiniais lozungais“. Kartu tai būdas atversti naują puslapį, mat panašių atvejų (O.Gazmanovas šią dainą jau buvo atlikęs Lietuvoje prieš dešimt metų, panašių koncertų per valstybės dienas pasitaiko kone kasmet ir t.t.) nestokojama, tačiau dažniausiai jie lieka tarsi nepastebėti, nors atlieka svarbią pasąmonės formavimo misiją. Kitaip tariant, jei valstybė negina pamatinių saviegzsitencijos principų, neapgina Sausio 13-osios ir visų kitų laisvės kovotojų atminimo, paikai perima jai primestą retoriką, jos ateitis yra pakibusi ant plauko.
Kartu tai būdas dar kartą prisiminti, kad XXI a. grėsmių spektras yra labai platus ir išeinantis iš tradicinių rėmų. Kaliningrado militarizacija ir naikintuvų skrydžiai į Lietuvos teritoriją neleidžia pamiršti grėsmių „kietajam“ šalies saugumui; kova dėl energetinės nepriklausomybės bei bandymai nutiesti vakarietiškas geležinkelio vėžes primena, jog net ir tapusi ES nare Lietuva infrastruktūros prasme išlieka kur kas geriau integruota į Rytus, nei Vakarus; milžiniški Lietuvos verslininkų nuostoliai prasidėjus „pieno karui“ negali būti netikėti, mat Rusija išlieka didžiausia Lietuvos eksporto partnere, sudarančia 20 proc. visų eksporto apimčių; jau aptarti koncertai, itin populiari rusiška televizija, kitokios žiniasklaidos priemonės sužadina nostalgiškus jaunystės prisiminimus, pagardinamus pasišaipymais iš nepriklausomos Lietuvos pasiekimų. Vien to užtenka konstatavimui, kad pavojų apimtys – milžiniškos bei aprėpiančios viską nuo ginklų iki pasąmonės.
Norint sumažinti neigiamą kompleksiškų priemonių poveikį visuomenei, o tuo pačiu – Lietuvos valstybingumui, būtina suburti aktyvią saugumo bendruomenę. Nuolatinis valstybės institucijų, akademinės bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų, pavienių žmonių diskutavimas, kryptingas veikimas, visuomenės informavimas leistų geriau identifikuoti bei apibrėžti kylančias grėsmės, apsvarstyti priemones jų neutralizavimui, išvengti pasikartojančių klaidų.
Norint sumažinti neigiamą kompleksiškų priemonių poveikį visuomenei, o tuo pačiu – Lietuvos valstybingumui, būtina suburti aktyvią saugumo bendruomenę
Svarbu pažymėti, kad saugumo bendruomenė turi būti integrali: jei iš jos iškrenta bent vienas dėmuo – pvz., nevyriausybinės organizacijos, galimybės paveikti procesus sumažėja; juk demokratinėje visuomenėje valstybės institucijos nėra ir net neturi būti pajėgios pavieniui spręsti tokius klausimus. Iki šiol, deja, tokios platformos iš esmės apskritai nebuvo. Šalyje dar tik kalbama apie Estijoje jau veikiantį neįslaptintų saugumo tarnybų ataskaitų viešinimą, tokiu būdu reguliariai pranešant žmonėms apie situaciją šalyje, bet oficialių institucijų veikimas visuomenės akyse visuomet bus suvokiamas rezervuotai. Tik suvienytos jėgos leis pasiekti efektyviausių rezultatų.
Linas Kojala
