Vasario 16 d. Kaune vyks tradicinės patriotinės eitynės, organizuojamos Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS). Tuo pat metu prie Miesto sodo rinksis nepritariantys šūkiui „Lietuva lietuviams“ kauniečiai. Tarp jų būsiu ir aš.
Kai vis dar esu prašomas paaiškinti, kodėl esu prieš LTJS eitynes ir ateisiu į protestą, pirmoji mintis, ateinanti į galvą, yra „užkniso“. Užkniso tos pačios banalybės iš skirtingų lūpų, svarstymais ir numykimais pridengtas bailumas ir noras pasilikti tais pačiais nedalyvaujančiais ironiškais stebėtojais, kokiais buvome vakar ir būsime rytoj. Užkniso, kai per abi nepriklausomybės dienas miestų gatvėse pilna „Lietuva lietuviams“ rėkiančios įtampos, o man kaip tik siūloma tos mistinės įtampos „nekelti“ arba – dar blogiau – į pasipriešinimą ksenofobijai yra žiūrima kaip į atskirų grupelių razborkes, niekaip tiesiogiai neįtakojančias šventosios asmeninės erdvės.
Atrodo, tiek pat šimtų kartų teko atsakyti tomis pačiomis feisbuko citatų banalybėmis, a la „kai atėjo išsivesti žydų, aš nieko nedariau, nes nesu žydas. Kai atėjo išsivesti homoseksualų, nieko nedariau, nes esu heteroseksualus. Kai atėjo išsivesti manęs, niekas nieko nedarė, nes nieko nebebuvo likę.“
Vis baisiau, kad iš tikrųjų gyvename užsitęsusioje brežnevinėje stagnacijoje, kur ir Televizoriaus Žiūrėtojai, ir Protingi Balti Vyrai linkę apie dalykus pasvarstyti prie vyno taurės, nei išeiti į gatves ir „atstovėti už bazarą“. Liūdna ir šlykštu, kai kalbant su juodaodžiu draugu antram plane pasirodo nacių saliutai, o po to tie patys „patriotai“ būna paglostomi prezidentės ir gali prasieiti Gedimino prospektu net negavę šventojo leidimo. Todėl nebesitikiu, kad tai, ką turėtumėm nuveikti patys – neatiduoti gatvių šiam „jaunimui“ – už mane padarys valstybė, Sąjunga ar gerasis dėdė policininkas.
Rasizmas, sako, prasideda ne tada, kai pradedi muštis ir keiktis – jis prasideda, kai į politinį būvį imama žiūrėti kaip į „savo kiemo tvarkymą“, kai prisiimi teisę spręsti, kas tau patinka ir kas ne.
Dar labiau užknisa, kai bet kuris idiotas gali garsiai rėkti, kad yra tokie „mes“ ir kas tie „mes“ turėtumėm būti. Į klausimą „o ką, tu ne lietuvis/vyras/katalikas/patriotas?“ jau senokai atsakau atsidūstančia tyla. Nesivarginę manęs atsiklausti, jaučiasi turintys teisę man papasakoti, kas aš esu, kuo būsiu ir kaip man dabar dėl to elgtis. Žinau, kad nuo tos vietos, kurioje gyvenu, užtenka paeiti porą kilometrų, kad prieitum vietą – ir net ne vieną – kurioje per dieną buvo išžudyti tūkstančiai žydų. Žinau, kad eitynių dalyviai nešis žmogaus, kurio vyriausybės valdymo metu šie dalykai vyko, portretą. Dieną, kurią tarpukariu kartu švęsdavo lietuviai, žydai, rusai ir vokiečiai, jie kalbės apie mistinius „Lietuvos vaikus“ ir manysis kovojantys prieš sistemą ir už autentišką kultūrą (pala pala, ką tokią?) nes puikiai žino, be kurių ši utopija būtų ranka pasiekiama.
Ok, tvarkoj, dauguma eitynių dalyvių specialiai šiai progai persirengs bomberius ir paslėps antsiuvus su baltų vienybės simboliu, apsieis be „Prie alaus/ prie alaus/ mes dainuosim Juden raus“ ir kilnos ne tik dešinę, bet ir kairę ranką. Tai nekeis po tuo slypinčios vidinės logikos: viena šalis, viena tauta, vienas grynakraujis heteroseksualus arijiškas pasakojimas. Rasizmas, sako, prasideda ne tada, kai pradedi muštis ir keiktis – jis prasideda, kai į politinį būvį imama žiūrėti kaip į „savo kiemo tvarkymą“, kai prisiimi teisę spręsti, kas tau patinka ir kas ne, kam verta čia likti, o kas, jei neįrodys savo naudos tau, turėtų susipakuoti šmutkes ir sėsti į pirmą „Ryanairą“.
Esu atvirai prieš bet kokias fašizmo apraiškas, nemanau, kad dėl to reiktų daug svarstyti ar lanksčiai įrodinėti keblias teorijas.
Labai paprasta ir aiški šio teksto žinutė, iš racionalių svarstymų perėjusi į emocijas, keiksmažodžius ir afektus, į kūnišką šleikštulį: vasario 16 d., 15 val. stovėsiu prie Miesto sodo, nes mane užkniso ir man jau tas pats. Esu atvirai prieš bet kokias fašizmo apraiškas, nemanau, kad dėl to reiktų daug svarstyti ar lanksčiai įrodinėti keblias teorijas.
Būsiu ten ir pasakysiu, ką galvoju. Ir man visiškai tas pats, kad žiniasklaida, riaušes Bosnijoje vadinanti „siaubimu“, o bet kurį, nesutinkantį tylėti – išsišokėliu, mane ir vėl pristatys kaip spirituotą vyną geriantį, tik langus daužyti ir provokacijas kelti galintį, nežinia dėl ko nepatenkintą marginalą – belieka džiaugtis, kad vidurinės mokyklos laikai baigėsi ir į tokias nesąmones bus galima atsakyti paprastu „ai, gal eikit jūs...“.
