Papildomas paaiškinimas apie prisipažinimą.
Pernai baigęs emigracijos žaidimus, grįžau į rudenį Palangoje. Gimtasis miestas, tėviškė, spalis, lapkritis, gruodis. Atėjus naujiems metams teko iš vienišiaus gyvenimo vis atšiauresnėje pajūrinėje gamtoje grįžti į sociumą. Siūliausi būti uostamiesčio korespondentu dviem didžiausiems portalams, bet jiems nebuvo tokio poreikio. Pretendavau net į pareigybę Klaipėdos dramos teatre – netikau.
Atvykęs į Vilnių aplankiau ir buvusius kolegas, su kuriais darbavomės žiniasklaidos priemonėje iki man išvykstant svetur. Juos perpirko kita žiniasklaidos grupė. Svečiavausi ne tik linkėjimų perduoti, bet ir apsiuostyti, ar yra galimybių parengti autorinių publikacijų, gal žmonių kažkur reikia, darbo jėgos, gal girdėję. Nors nesitikėjau ir į etatą nesiveržiau, man vieta atsirado. Išsyk vėl pasijutau visaverte socialine būtybe, grįžau pas saviškius, amato bendrus, džiaugiausi suteikta proga toliau kurti Lietuvoje po socialiai ir kūrybiškai ganėtinai skurdžių metų svetimame svetimos šalies didmiestyje. Užtat ts troškimas grįžti į amatą ir bendruomenę atėmė mano budrumą – ignoravau nuogirdas, kad šioje bendrovėje ne viskas skaidru, tad pats laisva valia sutikau su sąlygomis, jog didžiąją atlyginimo dalį gausiu per verslo liudijimus. Gerai, sakiau, tinka. Nepatiks, galvojau, išeisiu.
Bet įklimpau.
Gyvenant Paryžiuje žinia apie vieno „Balso“ grupės laikraščio sukilimą mane aplenkė. Buvau tik girdėjęs, kad kartą grupės redakcijas tikrino darbo inspektoriai, bet patikrą atliko formaliai ir net patarė juodadarbiams, kaip užpildyti inspektavimo protokolus. Jeigu jau taip institucijos žiūri atsainiai, tai gal ir pažeidimai ten nereikšmingi, mintijau, naiviai sau pasiteisinau ir pasirašiau sutartį.
Kol praėjo adaptacinis laikotarpis, kol prisitaikiau prie kitokio paros ritmo ir visos darbo dienos nuo devynių iki šešių, kol įsivažiavau į kūrybinį tempą, kol pirmosiomis savaitėmis rengiau publikacijas apie Ignalinos atominės elektrinės uždarymą, sąnaudų ir naudos analizės taikymo viešuosiuose projektuose padėtį, būsimos elektrinės elektros kainą, domėjausi, skambinau, klausiau, kaip savo atominius reaktorius sekasi uždarinėti slovėnams ir bulgarams, rašiau apie ACTA pagrindus ir sporto finansavimą po Rimšaitės precendento, galiausiai atlikau eksperimentą: apklausiau Seimo Ekonomikos komiteto narius, ką jie žiną apie BVP (atsakymų gauta ir šmaikščių, ir netikėtų!), kol rinkau medžiagą šiems straipsniams, taip atėjo pirmasis algadienis, bet aš popierių buvau dar nesusitvarkęs.
Už mane jų tvarkyti ar bent padėti irgi niekas neketino. Iš kur atsirado vokelis, jau neatsimenu. Bet paėmiau. Neprieštaraudamas.
Jausmas, kai tau atskaičiuoja ganėtinai solidžią sumą grynų pinigų – 11 melsvų vydūnų, kurių esi nusipelnęs, bet kurie subtiliai ir neteisėtai įduodami į rankas, yra dviprasmiškas. Puikiai suvokiau darąs neteisėtą veiksmą, bet negalėjau priešintis, nes pinigai man priklausė ir štai jau gulė į mano kišenę. Slėpiau juos ten mikliai, gėdydamasis, kaip bendrininkas, kaip vienas iš kiemo vaikėzų, kurie ką tik apvogė kaimynų kriaušyną ir šit dalijasi grobį. Tai nedidelio masto afera, sukelianti nepatogumo duodančiajam ir imančiajam, bet trunkanti tik trumpą akimirką, kad pats nespėji sugaudyti pakrikusių minčių ir adekvačiai įvertinti to, kas šitaip greitai keliais rankų judesiais padaryta.
Kad ir kaip būtų, pinigai jau mano. Pagaliau galėjau ieškotis būsto ir mokėti už nuomą – troškimas grįžti į Lietuvą, darbo rinką, bendruomenę, sociumą pildėsi. Pildėsi... Ar tikrai?
Laikraštyje debiutavau šių metų sausio 23-ąją. Numerio aštuntajame puslapyje buvo publikuotas interviu su valstybiniu darbo inspektoriumi Viliumi Mačiulaičiu, kuris teigė, kad „neteisėtos veiklos mastai jau baugina“. Jis aiškino, kad „dabar dažnesni atvejai yra darbo užmokesčio mokėjimas vokelyje arba įmonėse ar organizacijose aptinkame sutarčių, sudarytų valandai ar kelioms, o darbuotojai dirba gerokai ilgiau“.
Šiandien šį tuometės kolegės (ir ex-bičiulės, panašu, deja) dar sausį surašytą interviu skaitau kaip įspėjimą, kurio tuomet neįžvelgiau. Juk inspektorius laikraščiui kalbėjo ir apie patį laikraštį.
Regis, dar prieš paimdamas pirmąjį juodąjį atlyginimą, sulaukiau kvietimo dirbti kitoje žiniasklaidos grupėje, kur siūlė tvarkingą sutartį ir net tūkstančiu litų didesnį darbo užmokestį. Atsisakiau. Pirmiausia, tai buvo viena iš dviejų žiniasklaidos priemonių, kuriose sau esu pasižadėjęs niekuomet nedirbti. Tas principas galiojo tik aniedviem, o kitose – buvau tikras – galima bandyti ne tik užsitikrinti kūrybinę laisvę, bet pamažu pačiam imtis iniciatyvos ir gerinti vidinę situaciją. Sykiu savaitraščio specifika labiau tenkino mano lūkesčius, o labiausiai norėjau likti su savo redaktore, kuria pasitikėjau kaip šeimos nariu, kuri buvo įsiklausanti, jautri ir dėmesinga savo pavaldiniams, kantriai atlaikanti ir „sugerianti“ savininkų kaprizus.
Tačiau jau greitai pamačiau, kad nuo vilko užšokau ant meškos. Netrukus su nerimu sutikau žinią, kad redaktorė, kurią aš laikiau viso mūsų nedidelio kūrybinio kolektyvo garantu, greitai bus perkeliama iš laikraščio į kitą poziciją. Po poros mėnesių taip ir atsitiko – praradau paskutinę ir svarbiausią atramą. Be to, darėsi vis aiškiau, kad šioje grupėje tikėtis rimtų požiūrio pokyčių į turinį neverta, nes visi leidiniai, panašu, pirmiausia buvo skirti ne tiek kokybiškam žurnalistiniam produktui kurti, kiek įtakai didinti ir propagandai skleisti.
Labai greitai ėmė skeldėti pasitikėjimas ir savimi, ir savo darbu, ir kartu dirbančių žmonių principais. Milanas Kundera apie neištikimybę rašė, kad morališkai sunkiausias išduodant kitą žmogų yra pirmas kartas – paskui būna vis paprasčiau. Panašiai ir su vokeliais – antras kartas jau kėlė mažesnius sąžinės priekaištus, nepasirodė toks netikėtas, aš tvarkingai suskaičiuotų banknotų su Vydūnu jau pats tarytum laukiau. Mano nuostabai, antrosios algos pakete buvo tūkstančiu litų daugiau – įsivėlė klaida. Perviršį aš kaip „sąžiningas“ darbo teisės santykių dalyvis nunešiau atgalios. Tuomet pastebėjau, kad ten vedama ir „juodų“ pinigų apskaita.
Kartu aiškinausi, kaip veikia ta verslo liudijimų sistema. Bet pamačiau, kad kiti kolegos žaidžia juokingą žaidimą atseit legalizuodami savo pajamas: išrašydami sumą klientui, kurio nėra, už vertimų paslaugas, kurių jie neteikė. Komedija be humoro. Kažkuria prasme imti vokelį buvo net sąžiningiau, nes tiek imantysis, tiek duodantysis bent neapsimetinėjo ir nevaidino paslaugų pirkimo ir teikimo spektaklio.
Greit neliko abejonių, kad mano leidinio tikrasis šeimininkas yra Viktoras Uspaskichas, kurio interesus bendražygė Vitalija Vonžutaitė ištikimai aptarnavo formuodama atitinkamą turinį grupėse laikraščiuose ir portaluose, o nepralenkiamu Darbo partijos lyderio propagandos ruporu tapo nemokamas savaitraštis „Balsas.lt savaitė“. Man dar porą kartą siūlė irgi parašyti į šį leidinį, tačiau aš nedvejodamas nusipurčiau tokios garbės. Miglota, prieštaringa ir neskaidri turinio politika mane šiaušė prieš plauką netgi labiau nei darbo įstatymų pažeidimai – juk prieš pat akis vienas didžiulis cechas kas dieną mulkino tūkstančius savo skaitytojų.
Po trijų mėnesių tokios patirties paruošiau nuosaikų atsitraukimo planą. Susiradau pamainininkę, apmokiau, daviau patarimų, bet dabar gailiuosi, kad pats įvėliau jauną žmogų į šią vaiduoklišką organizaciją, kur viską šokdina griežta šešėlinė dirigentė, kur kartkartėm iš Europos atvyksta vienas žinomas buhalterijos burtininkas arba pasisvečiuoti užsuka miklus buvęs sekretorius.
Bet vėlgi, žurnalistikos mesti nenorėjau, toliau rašiau, kad ir ne taip intensyviai. Turėjau užtektinai laisvės, nors po kai kurių mano temų jos ribos po truputį buvo siaurinamos. Sakykime, aš jau vasarą nutuokiau, kad po rinkimų Darbo partija vyriausybės formuoti eis kartu su socialdemokratais, mat „Balso“ redakcijose buvo reikalaujama į turinį primaišyti ne tik V. Uspaskicho ir jo bičiulių komentarų, bet ir dabartinio kandidato į būsimus premjerus Algirdo Butkevičiaus nuomonių. Kitaip sakant, vadovybės spaudimas kokiame nors straipsnyje paminėti socialdemokratų lyderį buvo signalas, kad šios dvi politinės jėgos yra sutarusios bendradarbiauti ir derina savo veiksmus.
Vis aiškiau matoma vadovybės invazija į redaktoriaus atsakomybės lauką mane taip atgrasė, kad pats save ribojau ir rašiau tik niekam neužkliūnančius interviu su verslininkais arba redakcinius komentarus. Demoralizuojanti aplinka demoralizavo asmeniškai: pradėjau vėluoti į darbą (šitaip tarytum laikiausi darbo sutarties, kad dirbu tik pusę etato), nerimtai žiūrėti į savo pareigas, su panieka vertinti tiek save, tiek kitus vokelių davėjus ir ėmėjus. Galiausiai parašiau atleidimo prašymą ir dar atskiru el. laišku V. Vonžutaitei išsakiau savo nuomonę, kad civilizuota redakcija taip negali būti valdoma. Bet jiems ant turinio kokybės ir žurnalistinės etikos standartų yra nusišviltpt.
Kai pagaliau nutraukiau visus saitus su „Balso“ grupe, apėmė pakili nuotaika lyg išsivadavus iš lagerio. Mano buvę kolegos irgi pastebėjo, kad paniurėlis akimirksiu pralinksmėjo.
Turbūt savo patirtimi būčiau pasidalinęs nebent su kitais bendruomenės žmonėmis, kurie pasisako už garbingą žiniasklaidą, pavyzdžiui, GŽI. Tačiau atsitiktinai peržiūrėjęs Darbo partijos kandidatų į Seimą sąrašą, apsisprendžiau, jog savo istoriją privalau papasakoti viešai. Jaučiau pareigą įspėti visuomenę. Kas norėjo – suprato, išgirdo. Šį papildymą parengiau tiems, kurie praėjusią savaitę mane apibėrė klausimais: „kodėl dabar?“, „kodėl tiek ilgai laukei?“, tiems, kurie drąsūs pasmerkti prieš pabandydami įsigilinti ir suprasti. Šiuos žodžius ypač skiriu kolegoms, kurie į kitą kolegą žiūri iš aukšto arba net su panieka: neabejoju, kad jie turi tvirčiausius principus ir vadovaujasi aukščiausiais žurnalistikos standartais, bet aš savo ruožtu džiaugiuosi, kad net dirbdamas su Darbo partija susijusioje žiniasklaidos grupėje nė karto neįsivėliau į jų interesų sūkurį ir likau sąžiningas su savo publikacijų skaitytojais, kurie juk yra pagrindiniai ir vieninteliai mūsų darbų užsakovai.
P. S. Pridedu keletą rugsėjį BALSAS.LT publikuotų naujienų susipažinti, kaip grupėje organizuojama propaganda:
Pirmas herojus
Konservatoriai talentus tremia gausiau nei Stalinas
Kokių dar nesąmonių prisigalvos konservatoriai?
G. Stanišauskas: kaip A. Kubilius smegenų prašė
Antras herojus
Kaip V. Uspaskichas Kėdainių tvenkinyje Lochneso pabaisos ieškojo
V. Uspaskichas: už savo pažadus atsakysiu garbe ir turtu
V. Uspaskicho ir žymaus JAV ekonomisto D. Casey nuomonės sutampa: ES pasmerkta žlugti
