Nurimus emocijoms po sekamdienį Vilniaus „Siemens“ arenoje vykusio Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymo renginio, norisi išsakyti susikaupusias mintis. Tai toli gražu ne kritika, o tiesiog pasvarstymas, ką iš tiesų galime vadinti „metų renginiais“ ir į ką vertėtų labiau atkreipti dėmesį tiems, kurie mus ten sukviečia.
Renginio pradžia ir laukimas, trumpai tariant, vertė pasijusti lyg filme apie žmonių trėmimą traukiniu į Sibirą. Sektoriai nebuvo atidaromi ir žmonės, nesvarbu, ką apsirengę, turėjo grūstis nevėdinamuose koridoriuose, lipdami vienas ant kito. Ką jau kalbėti apie moteris, kurios šiam renginiui pasirinko ilgas „haute couture“ sukneles?
O dar tas dešrainių, alaus ir kitų, nelabai su mada ir estetika derančių dalykų, pardavinėjimas. Grumtynės ir suėjimas į sektorius truko beveik valandą, o tada prasidėjo žaidimas „surask savo vietą“. Žmonės piktinosi neteisingu vietų žymėjimu ir tuo, jog „pagalbininkai“ nesiorientavo erdvėje, kurią jie vadina savo darbo vieta.
Kolekcijos pristatymas prasidėjo tylos minute pagerbiant žuvusiuosius tragedijos metu Rygoje. Gražus gestas. Ta minutė susikaupimo buvo lyg laiptas iš nemalonaus pasistumdymo į renginio esmę – kolekciją.
Pradėjus skambėti japoniškai muzikai, išėjo pirmieji modeliai, dėvintys kimono – taip subtiliai buvo padiktuota šios kolekcijos tema. Taip, nesuklydote, tema atspindėjo Rytų šalis, o dar tiksliau – Japoniją. Garsūs Lietuvos modeliai ir už kitus nuopelnus žinomi pramogų pasaulio veidai suteikė kolekcijai gyvasties, originalumo.
Dominavusios spalvos – balta ir ruda, mėlyna, juoda. Negaliu nepaminėti ir neoninių spalvų kostiumų bei prie suknelių priderintų riedučių apsaugų ant kelių. Šie akcentai ne itin elegantiški, bet žaismingi ir traukiantys akį. Vakaro kulminacija – pusę podiumo įveikęs vakaro kaltininkas pats dizaineris J.Statkevičius nusiplėšė barzdą: intriga ir ovacijų pliūpsnis už gerą pabaigos scenarijų.
