Sąmoningai palaukusi, kol pasibaigs karštos diskusijos dėl „moters su barzda“, nusprendžiau pakalbėti populiaria tema iš nepopuliaraus kampo. Galvoje bandžiau daug kartų susidėlioti mintis, atsakyti sau į vis kylančius klausimus, skaityti įvairias nuomones ir žvelgti „plačiau“. Deja (o gal laimei), tai mano nuomonės ir vertybių nepakeitė. Pateikiu kelias įžvalgas apie taip visų iškeliamą šių dienų „liberalų požiūrį“.
Pastaruoju metu daug diskutuojama apie abortus ir eutanaziją. „Tai žmogaus teisė rinktis!“ – dažnai girdime aršius šūksnius. Tikrai?
Visų pirma, žudymas. Pastaruoju metu daug diskutuojama apie abortus ir eutanaziją. „Tai žmogaus teisė rinktis!“ – dažnai girdime aršius šūksnius. Tikrai? Gerai, tuomet mano teisė rinktis, ar šiandien noriu nužudyti praeivį gatvėje, ar ne. Sakysite, į praeivio gyvybę aš neturiu teisės, o į SAVO negimusio vaiko – turiu? Gerai, tuomet mano teisė rinktis, ar nužudyti savo dvejų metukų vaiką. Juk jis MANO! Tai mano teisė rinktis! Itin liberaliais žmonėmis save laikantys asmenys dažnai giriasi didžiuliu „išprusimu“. Tačiau kas kiša galvą į smėlį, kai žmogaus nelaiko žmogumi, kol jo nepamato ir „nepačiupinėja“ po 9 mėnesių? Nesu naivi ir puikiai suvokiu, kad moterys darėsi, darosi ir, deja, darysis abortus visame pasaulyje. Tačiau kodėl žudymas turi būti legalus? Steriliau? Ak, dar dezinfekuokim peilį, kuriuo girtas vyras ruošiasi nužudyti žmoną...
Kalbant apie eutanaziją, mano nuomone, tai visiškai analogiška situacija. Visų pirma, daugybė žmonių pasveiksta net tada, kai gydytojai lyg susitarę kraipo galvomis, kad išgyventi neįmanoma. Visų antra, kur mes atsidursime? Iš pradžių buvo kalbama tik apie suaugusiųjų eutanaziją, apie vaikų „teisę rinktis“ nebuvo net minties. Ir ką padarė Belgija prieš kelis mėnesius? Legalizavo vaikų eutanaziją. Kas toliau? Kol kas leidžiama žudyti tuo atveju, kai vaikui „labai blogai“, o po kelerių metų gal ir plaučių uždegimas atrodys nebepakeliamas? Na, bent jau „itin sunki“ plaučių uždegimo forma.
Mano manymu, žmonės tiesiog bijo pripažinti tiesą. „Valymas“, „abortas“, „eutanazija“ nerėžia ausies taip stipriai kaip „žmogžudystė“, „savižudybė“. Ir tik nereikia man vardyti gydytojų komentarų, mokslinių straipsnių apie tai, kokią naudą atneša šis žudymas. Lygiai tiek pat, o gal ir dar daugiau, mokslinių straipsnių aš galiu surasti ir priešinga nuomone.
Kita tema – tradicinė šeima. Niekada nejaučiau jokio pykčio ar priešiškumo homoseksualams ar bet kuriam iš LGTB. Man visiškai nesvarbu, kas ką myli, kas su kuo leidžia laiką ar gyvena. Tačiau pastaruoju metu visuomenė yra taip kiršinama, taip dalijama į dvi dalis, kad tai darosi absurdiškai graudu. Ar Eurovizijos nugalėtojo (ne nugalėtojos!) frazė „We are unstoppable“ reiškia tai, kad tradicinės šeimos puoselėtojai jau greitai turės slėptis po lapais? Tiesą sakant, dažnai jau darosi nejauku ir tam tikra prasme gėda pasakyti, kad žmogus yra už tradicinę šeimą – vyro ir moters sąjungą.
Iš pradžių siekta toleruoti netradicinius santykius. Gerai, tai visiškai logiška. Vėliau – įteisinti „kitokias“ santuokas, leisti įsivaikinti ir panašiai. Nekalbėsiu apie santuokos prasmę ir akivaizdų vaikų traumavimą. Tiesiog labai įdomus pats faktas, kad LGTB reikalauja tolerancijos patys atmesdami visas kitokias nuomones. Esi už tradicinę šeimą – homofobas. Esi prieš leidimą LGTB įsivaikinti – visiškai siaurai mąstantis. Homoseksualai gali rašyti straipsnius apie tai, kaip juos skriaudžia visuomenė, ir susilaukti užuojautos. Heteroseksualai turi tylėti, nes jie neapsiskaitę, konservatyvūs, „iš akmens amžiaus“.
Atvirai kalbant, man darosi bloga tiek nuo vis garsiau rėkiančių feminisčių, kovojančių už moterų teisę žudyti negimusius vaikus, tiek nuo vaivorykštės spalvų marškinėliais pasipuošusių piliečių. Visuomenė yra kiršinama, įtampa auga, žmonės ima pavargti ginčytis. Visos vertybės yra pakeičiamos „liberaliu požiūriu“. Jis spindi, yra ryškus, simbolizuoja modernumą ir jaunatviškumą. Jis vilioja gyventi laisvai ir lengvabūdiškai. Mano galvoje kirba vienintelis klausimas: kiek toli mes dar eisime?
