Kovo 11-ąją vykusios eitynės Vilniuje sukėlė didelę sumaištį dėl kelių asmenų naudotos nacistinės simbolikos. Atrodo, viskas būtų gerai, nes visuomenėje kilo nepasitenkinimas, tokie poelgiai smerkiami. Tačiau vos ne visuose straipsniuose nacionalistai, dalyvavę eitynėse, be pagrindo vadinami naciais vien dėl to, kad buvo pastebėta nacistinė simbolika. Maža to, visuomenė, atrodo, nelabai skiria savokų „nacizmas“ ir „nacionalizmas“.
Didelio atgarsio sulaukė istorija su Viktoru Diawara. Tą pačią kovo 11 dieną išgirdęs įžeidžiančių frazių iš kelių gatvėje sutiktų, kaip jis pats įvardijo, skustagalvių, V. Diawara pareiškė, jog nacionalizmas neturi nieko bendro su tautiškumu bei patriotizmu. Kitaip tariant, nacionalistai buvo prilyginti naciams. Cituoju: „Mane pradeda erzinti, kad eskaluojamas tautiškumas, tačiau tai nėra tautiškumas, tai nacionalizmas!“. Tiek po Vasario 16-ąją, tiek po Kovo 11-ąją rengiamų eisenų žiniasklaidoje pasirodo galybė straipsnių, iš esmės teigiančių tą patį.
Kaip bebūtų, šias sąvokas skirti privalu. Taip, nacionalizmas ir nacizmas turi bendrų ideologinių panašumų, pavyzdžiui, tautos samprata, tautinės vertybės ir t.t. Tačiau klaidinga teigti, kad tai yra vienas ir tas pats. Nacionalizmo ideologija paremta vienos tautos, turinčios savo kalbą, istoriją, kultūrą, istorinę teritoriją idėjomis. Visai kas kita yra savos tautos aukštinimas, kitų menkinimas, teritorijų grobimas bei savos kultūros prievartinis plėtimas — tai jau nebe nacionalizmas, o šovinizmas su visomis jo atmainomis, kurių viena ir yra nacizmas.
Taigi, grįžtant prie V. Diawaros išsakytų minčių, negalima sutikti su jo teiginiu, nes tautiškumas yra vienas esminių nacionalizmo ideologijos ramsčių. Neišsiplėsiu vardindamas konkrečius istorinius faktus, užteks paminėti tiek, kad Tautų pavasarį bei sukilimus sovietinėse valstybėse XX amžiuje lėmė sustiprėjęs nacionalizmas. Nesistengsiu girti šios ideologijos, tiesiog reikia nepainioti tų, kurie nusiteikę agresyviai ir rasistiškai su tais, kurie gerbia ir myli savo valstybę bei tautą.
