Tėvynės sąjunga (TS) ir Liberalų sąjūdis (LS) rinkimuose pasirodė ganėtinai neblogai. Tai sakau atsižvelgdamas į laikotarpį (globalios krizės), kuriuo jie valdė, į svarbių ir ilgalaikėje perspektyvoje naudingų, tačiau nepopuliarių ir visuomenės daugumai sunkiai suprantamų, sprendimų priėmimo būtinybę ir apskritai į tai, kad jie valdė. Na o valdyti Lietuvoje yra nuodėmė. Tėvynės sąjunga sugebėjo likti antra pagal iškovotų mandatų skaičių, absoliučiai dominavo Kaune ir Vilniuje, t.y. toje Lietuvos dalyje, kur didžiausia kompetencijos ir pilietinės savimonės koncentracija. Tuo pačiu Liberalų sąjūdis daugiamandatėje apygardoje netgi pagerino savo pozicijas, šios partijos rezultatai Kaune ir Vilniuje taip pat viršijo vidurkį. Deja, to nepakako, kad šios dvi partijos galėtų sudaryti daugumą parlamente: trūksta didesnio liberalų indėlio, trūksta kitų galimų koalicijos partnerių, nes šiuo metu vargu ar Lietuvoje yra dar nors viena dėmesio verta politinė jėga. Tad politinis balastas nusvėrė TS ir LS tandemą ir, dabar jau beveik neabejotina, perims valdžią.
Panašu, kad keičiantis valdantiesiems keičiasi ne tik požiūris į tai, kas yra valstybės interesas, bet ir tų „valstybės interesų“ siekimo bei susijusių sprendimų priėmimo metodai. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad potencialus naujasis premjeras ir visa kuriama koalicija pirmiau priima sprendimus, o tik vėliau analizuoja tai ar tie sprendimai bus naudingi, ar žalingi ir kiek bei kokios galimos jų alternatyvos. Štai keli pavyzdžiai.
Nuspręsta nuo naujųjų metų mėnesinį minimalų atlyginimą (MMA) didinti iki 1000 Lt. per mėnesį. Tačiau žiniasklaidoje kartu rašoma, kad A. Butkevičius dar nežino, kiek tai kainuos valstybei ir iš kokių lėšų bus kompensuota.
Vėliau tokius skaičius pateikė Finansų ministerija su I. Šimonyte priešakyje nurodydama, kad „Jei minimali mėnesinė alga būtų didinama iki 1000 Lt <...> MMA didinimas iš valstybės biudžeto pareikalautų net 223,3 mln. litų papildomų lėšų. <...> Sprendimas pakelti užmokestį iki 1000 Lt reikštų, kad kas ketvirtas MMA gaunantis darbuotojas rinkoje kiekvieną mėnesį darbdaviui atsieis 17,6% brangiau. Toks darbuotojas kitąmet jau kainuotų 1.312 Lt, arba 197 Lt brangiau, nei šiuo metu mokant 850 Lt MMA.“
Šiuos skaičius vėliau sau pasitelkė socialdemokratai pavadindami juos „preliminariais“. Paminėtina, kad šiuo metu MMA gauna 218000 šalies dirbančiųjų. 38000 iš jų dirba viešajame sektoriuje, kas reiškia, kad verslui tai kainuotų dar bent 425 milijonus litų per metus (177000 žmonių, už MMA dirbančių privačiame sektoriuje, padauginta iš 200 litų per mėn. pabrangimo padauginta iš 12 mėn. metuose). Taip pat neabejotina, kad dabar 25% siekiantis už MMA dirbančiųjų procentas dar padidėtų. Kartu galima teigti, kad didinant MMA darbdaviai bus priversti didinti ir daugiau uždirbančiųjų atlyginimus vien tam, kad būtų palaikoma aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgos motyvacija. Greičiausiai didinant MMA augs ir infliacija, t.y. prekių ir paslaugų kainos, kuri „suvalgys“ didesnę dalį šio atlyginimų augimo. Taip pat galime tikėtis arba augsiančio nedarbo lygio, arba lėtesnio jo mažėjimo tempo. Šiuo metu šis rodiklis siekia 9,8% ir vargu ar dabar yra metas skubėti kelti MMA, kas prieštarauja siekiui kurti darbo vietas. Juk mažesnės pajamos yra geriau nei jokių.
25% MMA augimas per metus verslui jau gali būti laikomas tam tikra šoko terapija. Naivu manyti, kad vien priėmus įstatymą verslas iš stalčiaus ištrauks keletą ten paslėptų milijonų. Dalis ras tam rezervų, dalis – ne. Pasekmes suprantame patys. Tad turbūt būtų geriausia pasaugoti dirbančiuosius, kad viešasis sektorius jų neišnaudotų. Bet kartu manau, kad MMA turėtų didinti pati laisva darbo rinka. MMA turi augti dėl augančių verslo galimybių mokėti atlyginimus, o ne dėl politikų noro įtikti rinkėjams. Būtų gerai, kad mūsų verslas pajėgtų ne tik išmaitinti savo darbuotojus, bet dar galėtų investuoti ir į darbo našumo augimą ar inovacijas. T.y. nesinorėtų visko pravalgyti, mes turime kurti savo konkurencingumą, prie kurio prisideda ir pigi darbo jėga. Sukūrus tai ilgojoje perspektyvoje realiai prieinami taps ir didesni atlyginimai, o dabar tai tėra privačiojo sektoriaus prievartavimas. Visa tai verta įsidėmėti ir svarstant Uspaskicho populistinius siūlymus apie dar didesnį MMA, jau nekalbant apie absurdišką siūlymą jį kone dvigubinti.
Antruoju „darom, galvosim paskui“ pavyzdžiu tapo A. Butkevičiaus pareiškimas apie ketinimą atsisakyti 25% dujų pirkimo per terminalą minimumo nuostatos. Ištrauka iš mūsų būsimojo premjero interviu BNS:
„- <...> Ar paliksite įstatymo nuostatą, kad dujų tiekėjai turėtų 25 proc. dujų būtinai pirkti iš terminalo?
- Mes norėtume dvi pozicijas pakoreguoti. Tai 25 proc. būtiną pirkimą ir tarifo dabar didinimą, kuris būtų skiriamas to terminalo statybai.
- Pakoreguoti - tai reiškia atsisakyti 25 proc. taisyklės?
- Aš manau, kad taip.
- Ar tokiu atveju projektas gali būti ekonomiškai pagrįstas?
- Skaičiuosim. <...>“
Protingi žmonės sako: „Devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk.“
Beje, žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius Rytas Staselis savo Facebook puslapyje taip pakomentavo A. Butkevičiaus siekį atsisakyti perdavimo tarifo didinimo:
„Kitąmet terminalo ir infrastruktūros statybai reikia maždaug 113 mln. Lt. Tai - investicijos. „Klaipėdos naftos“ vadybininkų požiūriu, pigiau būtų, jeigu ši suma būtų surinkta iš visų dujų vartotojų, įskaičiuojant į 1 kub. m. perdavimo tarifą, regis, 3,? ct. Jų požiūriu, alternatyva - investicijas dengti skolintomis lėšomis. Kadangi investicijos ilgalaikės, tokia alternatyva kainuotų maždaug 40-50 mln. Lt brangiau.
Ar tai reiškia, kad p. Butkevičius sako, jog 2013 m. investicijos į terminalą turėtų būti pusšimčiu milijonų brangesnės?
<...> dabar įskaičiavus į tarifą ir jas pasidalinus vartotojams, jos bus 40-50 lt pigesnės negu biržoje listinguojamai bendrovei pasiskolinus iš bankų, kada vėliau tie patys vartotojai atitinkamai didesniu tarifu dengs ne tik investicijas, bet ir finansų kainą.“
Galiausiai, trečiasis pavyzdys. Panašu, kad ketinant atsisakyti VAE projekto naujieji valdantieji dar apskritai nežino, kokios galimos alternatyvos ir ko jos vertos. Žiniasklaida skelbia:
„Naujiesiems valdantiesiems atsisakant Visagino atominės elektrinės, laukia itin skubus darbas – išanalizuoti Baltijos šalių energetikos plėtros variantus ir pasirinkti naują tinkamiausią scenarijų. Analizė dar nepradėta <...>“
Nepamirškime, kad A. Butkevičius yra pareiškęs, jog nėra prieš atominę energetiką, tik prieš VAE. Kaip premjeras A. Kubilius duodamas interviu Lietuvos radijui taikliai pastebėjo: „Blogiausia, jei būtų nutarta, kad esame už branduolinę energetiką, bet pritariame jėgainėms, kurios statomos ne Lietuvoje.“
Sunku pasakyti, kodėl būsimieji valdantieji vadovaujasi tokia (a)logika. Sakyčiau, dėl nekompetencijos. Tačiau vargu ar tokius politikos veteranus kaip A. Butkevičius būtų galima tuo kaltinti. Greičiausiai tai yra sąmoningi veiksmai ir sprendimai priimami ne ekonominiu, kaip turėtų būti, bet politiniu ar netgi populistiniu (MMA didinimas) arba svetimais interesais grįstu (terminalas ir VAE) išskaičiavimu.
Blogiausia, kai tai matai, bet nieko negali pakeisti... Nors naujoji Seimo kadencija dar neprasidėjo, kai kam iš naujųjų valdančiųjų pusės, kaip įtariama, jau tenka sekti pramintais takais ir bėgti slapstytis nuo teisėsaugos į Rusiją. Déjà vu. Tėvynės sąjungos ir Liberalų sąjūdžio pagrindu sudaryta koalicija šiame kontekste prieš naująjį socdemų, „darbiečių“, „tvarkiečių ir „lenkų“ darinį atrodo kaip tolima svajonė, nors visai neseniai ji mums buvo patiekta ant lėkštutės ir ranka pasiekiama, tereikėjo pasiimti.
Tad mums, rinkėjams, reikėtų prisiminti liaudies išmintį ir kitą kartą balsuojant matuoti devynis kartus, o tik tada „kirpti“ biuletenį.