Pasiklausius žmonių kalbų susidaro įspūdis, kad esame viena skurdžiausių šalių pasaulyje, kur žmonės neturi nei už ką pavalgyti, nei už ką apsirengti. Ar tikrai taip yra? Pakalbėjus su vyresnės kartos žmonėmis išgirsti pasakojimų, kaip jie vaikystėje ganydami karves įmindavo basas kojas į garuojančias karvės išmatas, kad kojas susišildytų, ar kaip visa šeima per Kalėdas vieną duonos kepalą dalindavosi. Atrodytų, Lietuva dar niekada negyveno taip gerai, kaip gyvena dabar, tačiau tie patys seneliai senus laikus prisimena su nostalgija, o dabartį vertina kaip didžiausią skurdą.
Pastoviai girdisi kalbos, kaip žmonės neturi už ką pavalgyti, tačiau dar neteko girdėti nė vieno atvejo, kad kažkas būtų iš bado miręs. Lietuviai pamiršdami, kad gyvena geriau už 80% likusio pasaulio, skundžiasi rodydami pirštu į pensijas ir atlyginimus išsivysčiusiose vakarų valstybėse. Pamirštama, kad vakarų valstybių ekonomikų nesugriovė 50 metų trukęs socializmas. Paradoksalu, tačiau daugumos gyventojų nuomone tiesiausias kelias į vakarų valstybių gerovę yra būtent per socializmą, per ta patį, dėl ko mes šiuo metu nuo jų atsiliekame.
Šios žmonių nuotaikos atsispindėjo ne tik rinkiminėje kovoje, tačiau ir rezultatuose. Rinkimus laimėjo partijos, į pirmą planą iškėlusios minimalios mėnesinės algos (MMA) pakėlimą ir progresinių mokesčių įvedimą. Tai ne kas kita, kaip idėjos apie socialinę lygybę, o paprasta kalba kalbant, tai kai iš daugiau uždirbančių yra atimama ir atiduodama prasčiau gyvenantiems.
Noras suvienodinti žmonių pragyvenimo lygį nėra naujas. Pati Lietuva tik prieš 22 metus išsivadavo iš socializmu grįstos Sovietų Sąjungos. Be Sovietų Sąjungos buvo ir daugybė kitų šalių, mėginusių įsivesti socializmą, tačiau niekur jis nepasiteisino, žmonės vietoj geresnio gyvenimo sulaukdavo skurdo. Paskutinis to pavyzdys – Kinija, kurios ekonomika sparčiais žingsniai pradėjo žygiuoti į priekį tik tada, kai socialistinį ekonomikos modelį pakeitė kapitalistinis.
Istorija parodė, kad socializmas su ekonominiu išsivystymu neturi nieko bendra, netgi priešingai. Galime siekti gyventi visiems lygioje šalyje, grįstoje socialine lygybe , tačiau tokiu atveju visi gyvensime skurdžiai, bet užtai vienodai skurdžiai! Arba galime siekti gyventi turtingoje kapitalistinėje šalyje, tačiau tada reikės susitaikyti su tuo, kad kiekvieno gerovė priklausys ne nuo valdžios, o nuo jo pačio.
Nors socializmas bendrąja prasme ir kenkia ekonomikai, tačiau šalis turi užtikrinti savo gyventojams minimalų pragyvenimo lygį. Dėl to ir minimali mėnesinė alga (MMA) savaime nėra blogis, nepaisant to, kad daugybėje išsivysčiusių pasaulio šalių minimalios algos išviso nėra. MMA kenkti ekonomikai pradeda tada, kai socialinės lygybės idėjos yra iškeliamos aukščiau ekonominės logikos.
MMA turi užtikrinti žmogui minimalų pragyvenimo lygį ir nieko daugiau. Jeigu žmogus nori gyventi oriai ir jam neužtenka vien tik pavalgyti ir šiltai apsirengti – jisai turi visas galimybes užsidirbti daugiau, tereikia įdėti šiek tiek pastangų. Turi galimybes tobulėti, mokytis užsienio kalbų, kelti kvalifikaciją, daugiau ir sunkiau dirbti, labiau stengtis, netinginiauti ir nesimuliuoti darbe. Jeigu MMA yra pakeliamas iki „oraus pragyvenimo lygio“, žmogus praranda motyvaciją tobulėti ir siekti kažko daugiau. Būtent dėl menkos darbuotojų motyvacijos, nenoro stengtis ir tobulėti, socializmas nuskurdino žmones. Socializme nesvarbu, ar žmogus dirba sunkesnį ar lengvesnį darbą, ar stengiasi ir tobulėja ar tiesiog padaro tą reikalaujama minimumą – visi uždirba ir gyvena vienodai. Kai nebėra skirtumo ką ir kaip tu dirbi – žmonės pradeda nebedirbti arba atlikti tik minimalią darbo normą. Krenta produktyvumas – krenta ekonomika.
Naujoji valdžia deklaravo ketinimus pasiekti, kad MMA Lietuvoje sudarytų 50% vidutinio šalies atlyginimo. Šie jų siekiai nebuvo paremti jokiais ekonominiais skaičiavimais, o tik norais pritraukti balsų iš mažesnes pajamas gaunančių žmonių. Kitu atveju būtų atsižvelgta į Lietuvos pramoninkų konfederacijos tyrimą, kuris parodė, kad MMA padidinus ne iki 1509 Lt, kaip žadėjo Darbo partija, ar 1800 Lt, kaip žadėjo Tvarka ir Teisingumas, o tik iki 1000 Lt, sunkumų patirtų net trečdalis Lietuvos įmonių. Ar įmanoma, kad sprendimai, kenkiantys trečdaliui šalies įmonių, kažkaip prisidėtų prie ekonominės šalies gerovės kėlimo? Paradoksalu, tačiau šalies pragyvenimo lygiui kelti yra pasirenkamas Graikijos kelias, kurioje vienintelėje visoje ES yra tokia aukšta minimali mėnesinė alga, lyginant ją su šalies vidurkiu.
Socialinį teisingumą naujieji valdantieji ketiną įvedinėti ir per progresinius mokesčius – t.y. atimti iš daugiau uždirbančiųjų ir atiduoti mažesnes pajamas gaunantiems asmenims. Jeigu Birutė gauna 3000 atlyginimą „į rankas“ – tai ji valstybės išlaikymui sumoka 947 Lt mokesčių. Tuo tarpu Petras, gaunantis 1000 Lt atlyginimą valstybę paremia tik 240 Lt. Nepaisant to, kad už elektrą, telefoną, televiziją, vandenį, benziną ir kitas paslaugas visi mokame vienodais tarifais, bet valstybės teikiamos paslaugos kažkodėl kainuoja skirtingai. Birutė iš savo uždarbio valstybės išlaikymui sumoka net keturis kartus daugiau, nei Petras ir nesvarbu, kad jie abu naudojasi tokiomis pačiomis valstybės paslaugomis – juos vienodai saugo policija, vienodai gydo ligoninėje, gaisrinės gesina abiejų jų užsiliepsnojusius namus, jų vaikams valstybė garantuoja vienodą mokslą ir t.t.
Tačiau naujajai mūsų valdžiai atrodo, kad tai, jog Birutė sumoka keturis kartus daugiau mokesčių nei Petras, yra „socialinė nelygybė“. Dėl to ketina įvesti progresinius mokesčius ir dar labiau apmokestinti Birutės pajamas. Ir nesvarbu, kad galbūt Birutė skolinosi pinigų savo studijoms, kad specialybei įgyti aukojo ne vienerius savo gyvenimo metus, kad sunkiai mokėsi užsienio kalbų, kad stengiasi ir sunkiai dirba viršydama savo darbdavių lūkesčius, vien dėl to, kad galėtų viena pati išlaikyti du savo vaikus. Birutė visą gyvenimą sunkiai dirbusi ir investavusi laiką bei pinigus į tobulėjimą, yra apkraunama nepagrįstais mokesčiais, kad mažiau jų turėtų sumokėti Petras, kuris nekrimto mokslų ir darbą susirado tokį, kuriame galėtų nieko neveikti. Ir tai yra vadinama socialiniu teisingumu.
Naujoji koalicija į valdžią atėjo su šūkiais, prieštaraujančiais ekonominei logikai – jiems atrodo, kad šalį į ekonominę gerovę nuvesime tada, kai atimsime iš daugiau uždirbančiųjų ir atiduosime mažiau uždirbantiems, kai įmonėms nurodysime kokius atlyginimus turi mokėti savo darbuotojams, kai suteiksime PVM lengvatą mėsai ir kai elektrą gaminsime ne atominėje elektrinėje už 18 ct, o kūrendami biokurą už 35 ct.
Tačiau ekonominę gerovę kuria visai kiti dalykai – tai valstybinių įmonių pertvarkymas, kad jos efektyviu savo darbų prisidėtų prie valstybės išlaikymo ir būtų mažinama našta mokesčių mokėtojams. Tai energetinio sektoriaus pertvarkymas, nes dėl turimo Gazprom monopolio už dujas mokame daugiausiai Europoje ir importuojame net 70% visos šalyje suvartojamos elektros energijos. Tai investicijų pritraukimas, kai medžioti investicijų yra važinėjama po visą pasaulį aukščiausiu valstybiniu lygiu. Tai verslui palankių sąlygų sukūrimas, kad darbdaviai gautų teisę atleisti neefektyviai dirbančius darbuotojus. Tai biurokratinio aparato mažinimas, kad valstybės tarnautojai galėtų dirbti efektyviau ir greičiau. Tai korupcijos mažinimas ir kova su šešėline ekonomika, tiek Gariūnuose, tiek atlyginimų vokeliuose mokėjime, tiek ir įvedant kasos aparatus. Tai parama ir šalies orientacija į informacines technologijas ir aukštesnę pridėtinę vertę kuriančios pramonės bei paslaugų sferą.
Žmogaus sąmonė yra linkusi blokuoti nemalonius prisiminimus ir prisiminti džiugias akimirkas. Dėl to ir jaunystė, kokia sunki jinai bebūtų buvusi, yra prisimenama kaip šviesi ir laiminga praeitis. Liūdna, kad tie patys vyresni žmonės pasiduoda šiai iliuzijai ir įsivaizduoja, kad “prie ruso gyventi buvo geriau”. Dar liūdniau, kad tie žmonės apgauti savo pačių jausmų balsuoja už tas partijas, kurios reprezentuoja jų praeitį, pasenusias ir nepasiteisinusias socializmo idėjas. Dėl to ir naujoji koalicija yra prorusiška, orientuota į socializmą, su pačia seniausia istorijoje Vyriausybe, kuri apie modernią šiuolaikinę ekonomiką neturinti jokios nuovokos ir kurios ministrams didžiausias išbandymas buvo anglų kalbos egzaminas. Liūdna, kad senoji karta nenori užleisti vietos progresyviam jaunimui, kuris supranta, jog gerbūvį turi kurtis pats, o ne tikėtis malonės iš valstybės. Liūdna, kad tas jaunimas, sudėjęs ginklus be didesnės kovos pasiduoda praeities šmėkloms ir emigruoja. Dar liūdniau, kad dalį jaunimo paveikia verkšlentojų ir dejuotojų propaganda ir patys tokiais tampa. Tikriausiai turi išmirti kelios kartos, kad praeities šešėliai nustotų mus persekioję, tačiau šiuolaikinis pasaulis keičiasi daug sparčiau, nei keičiasi žmonių kartos. Belieka tik pasidžiaugti didžiaisiais miestais, kuriuose dar likę jaunimo ir ypač emigrantų balsais per rinkimus, kurie aiškiai parodė, kad nenorime grįžti į praeitį.
