Buvo gražus pirmasis birželio sekmadienis: Tėvo diena, Tarptautinė vaikų gynimo diena, taip pat – pirmoji vasaros diena. Atrodo, kad akademinė pavasario beprotybė jau greit pasibaigs... Tačiau prieš tai, kol dar nepasakytos kalbos abiturientams išleistuvių proga, kol dar studentams neįteikti bakalauro diplomai, ir apskritai, kol dar nepasinėrėme į karštos vasaros nuotykius, noriu priminti tai, apie ką vengiame kalbėti – bendrinės kalbos vartojimą.
Naršydama interneto portaluose pamačiau šmaikščią žinutę pavadinimu „Štai kaip prekybos centro dvejetukininkai sveikina tėTčius!“ (apie šį nesusipratimą internetiniam portalui „Įkrauk.lt“ pranešė skaitytojas Vytautas). Nei žinutė, nei jos turinys (pyragas su užrašu „Stipriausiam tėtčiui“) nėra taip jau svarbu, juo labiau kad tai – tik pyragas. Manau, galime tik pasijuokti iš nevykusio bandymo suvilioti pirkėją, nes, akivaizdu, šios idėjos organizatoriai nepagalvojo, kad virtuvės darbuotojai kompetencijų turi visai kitoje srityje. Tačiau tai gali būti (mano galva, ne tik gali būti, bet ir yra) svarbu todėl, kad tai primena didelę problemą – valstybinės lietuvių kalbos neišmanymą iš esmės.
Kiekvieną dieną susiduriu su bendrinės kalbos neišmanymu: tai reklama su užrašu „Sekantis jūsų sprendimas bus teisingas“; tai knygos, kurių redaktoriai pamiršta, kad reiktų išskirti priedėlius (ir aplinkybes, ir šalutinius sakinius...); štai, žiūrėk, pakvietimas į vestuves, kurio autoriai, akivaizdu, ignoruoja kalbos normas; tai nuolat girdžiu „Ar turite klausimų̃?“ (ir kodėl net labai išsilavinę žmonės pamiršta, kad turi būti „kláusimų“?); kasdien klausiu savęs, kodėl žmonės nemoka vartoti taisyklingai tokių elementarių kalbos dalykų, pavyzdžiui, kaip taisyklingai užrašyti datą arba kokios turi būti lietuviškos kabutės, ir pan.
Taigi nuolat girdime tokius žodžius, kaip: įtakoja, kaip taisyklė, pasėkoje, prabalsuoti, viskas tvarkoje, ružavas, biškis, gerbūvis, kūda, gavosi ir kt.
Nepriklausomai nuo to, kokį informacijos kanalą pasirenkate (televizija, radijas, laikraščiai ar kt.), kiekvieną dieną linksta ausys (ar akys raibsta) todėl, kad ne vien tik paprasti žmonės, netikėtai atsiradę eteryje (dažniausiai kalbinami žurnalistų), nekontroliuoja savo šnekamosios kalbos (tik nepamanykite klaidingai, – jiems neprivaloma laikytis kalbos normų), tačiau ir žurnalistai (ar laidų vedėjai) nesirūpina, kad reiktų galvą pasukti tam, kad kalba būtų sodresnė, prestižiškesnė. Prestižiškesnė?
Net ne tai. Žurnalistai, laidų vedėjai ar kiti asmenys, atsakingi už tai, kas rodoma eteryje, kartais net nesivargina atsiversti „Didžiųjų klaidų sąrašą“ (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1997-12-18 nutarimas Nr. 68). Taigi nuolat girdime tokius žodžius, kaip: įtakoja, kaip taisyklė, pasėkoje, prabalsuoti, viskas tvarkoje, ružavas, biškis, gerbūvis, kūda, gavosi ir kt., taip netaisyklingai vartojamas gramatines formas: baldai puikiai transformuojasi, likti abejingu – neįmanoma, sutelkti dėmesį Europos čempionatui, laidos vedantysis ir kt., o ką jau kalbėti apie kirčiavimo klaidas: juk ne aktyviai (prvks.), o aktyviaĩ; ne asmeniškai, o ãsmeniškai; ne suteikia, o suteĩkia; ne įdomu, o įdomù; ir kt.
Internetas iš tiesų pakeitė mūsų gyvenimą: greitis, interaktyvumas, daug informacijos šaltinių, fragmentiškas bendravimas...
Internetas iš tiesų pakeitė mūsų gyvenimą: greitis, interaktyvumas, daug informacijos šaltinių, fragmentiškas bendravimas... Pasakoti, koks yra tas socialinis tinklalapis „Facebook“ nereikia, tačiau apie tai, ką ten veikiame, manau, reiktų pasakyti keletą žodžių. Jei pasidaliname savo žinute draugų rate, tada viskas gerai, juk šeimoje (ar draugų rate) neprivaloma (ir net nepriimtina) laikytis valstybinės kalbos normų. Visai kitaip turėtumėte elgtis, jei esate žurnalistas, politikas, filosofas, ar kitas (nemažiau svarbias) pareigas einantis žmogus. Kodėl? Todėl, kad dauguma klausimų, kurie aptariami spaudoje, vis sparčiau iškyla internetinėje erdvėje. Šių žmonių pranešimai yra sekami ne vieno tūkstančio Lietuvos gyventojo, vadinasi, tai – viešoji erdvė. Deja, kol sėdime namuose, mums atrodo, kad nieko čia tokio ir kad niekam nerūpi. Bet rūpi.
Viskas, ką paminėjau iki šiol, nėra taip svarbu, nes tai – neišvengiama, juo labiau kad mūsų kalba yra sudėtinga, viena iš seniausiųjų kalbų. Galų gale, Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 15-344) nereglamentuoja Lietuvos gyventojų neoficialaus bendravimo, vadinasi, nėra ko aikčioti (išskyrus tai, ką kalbėjau apie informavimo priemones: televiziją, radiją, spaudą, knygas ir kt.). Tačiau aš negaliu suprasti, kodėl mūsų šalies politikai (taip pat ir verslo veikėjai) nemoka vartoti bendrinės kalbos.
Valstybė turi rūpintis taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, tačiau apie kokį kalbos prestižą mes galime kalbėti, klausydamiesi A. Butkevičiaus, Z. Balčyčio, V. Uspaskicho ir visų kitų? Kaip vertinti šiuos žmones, kai jie net nesistengia tobulinti savo kalbos įgūdžių? Juk tie patys žmonės metų metus eina svarbias pareigas. Ne šiaip sau sakoma, kad vertinant žmogų vienas iš svarbiausių kriterijų yra kalba. Šie žmonės mano, kad svarbiausia – įtikinti; tačiau tam, kad įtikintum, reikia kalbėti aiškiai, taisyklingai, raiškiai, neužtenka vien ekspresyvaus kalbėjimo (kurio, beje, irgi reiktų paieškoti). Prisiminkime debatus: ar buvo nors vienas kandidatas, kurio kalbą būtų galima vadinti prestižiška? Deja, ne. Nors šalies Prezidentė vis tik stengiasi. Tiesą pasakius, kalbos kultūra yra žmogaus bendrosios kultūros dalis, taigi man kyla logiškas klausimas: gal jau laikas organizuoti kalbos įskaitas ne tik dvyliktokams?
Pasak A. Gražiūno: „Daugelis lietuvių, pavyzdžiui, savo kalbą myli, brangina ir net ja didžiuojasi todėl, kad tebetiki dar „Aušros“, „Varpo“ ir „Tėvynės sargo“ laikais suformuluotais tvirtinimais, jog lietuvių kalba esanti gražiausia, skambiausia, turtingiausia ir seniausia iš visų kalbų, kad ji labai svarbi mokslui ir net gimininga su sanskritu, nors ir ne kiekvienas žino, kas tas sanskritas“ („Tauta ir kalba“. Gimtasis žodis, 1991, Nr. 7). Tai buvo pasakyta jau seniai (1991 m.), ir normalu, kad šiandien tai neaktualu, juo labiau kad priežasčių, kodėl reikia puoselėti savo gimtąją kalbą yra tikrai daug, o tai – tik viena iš jų. Tačiau, mano galva, politikai, verslininkai ir kiti visuomenės veikėjai turėtų ugdyti šiuos pamatinius dalykus, nes čia mes pradėjome Lietuvos, kaip nepriklausomos, valstybės gyvenimą ir „Kiekviena kalba yra tautiška vien todėl, kad ji skiriasi nuo visų kitų kalbų ir tik ji jungia tautą į vieną visumą“ (A. Gudavičius. „Tauta ir kalba“. Gimtoji kalba, 1992, Nr. 6).
Vienas žmogus man yra pasakęs: „Kalbėti – tai ne vandenį iš burnos leisti“. Ši mintis man primena, kad visada reikia elgtis atsakingai, šiuo atveju – renkat žodžius. Manau, kad reikėtų vertinti visuomenės veikėjus griežčiau, jeigu mums iš tiesų svarbus lietuvių kalbos prestižas. Taip pat patiems reiktų daugiau domėtis kalbos dalykais, nes tai, kaip mes kalbame, daug pasakoto apie mūsų bendrąją kultūrą. Nieko čia tokio suklysti (kaip, pavyzdžiui, atsitiko su tuo pyragu), tačiau nieko gero, jeigu nesitaisome.
