Kartais ima atrodyti, kad kai kada viešoji erdvė yra ne kas kita, o absurdo teatro scena.
Jau, deja, ne pirmus metus vykstančios atvirai neonacistinės eitynės per Lietuvos valstybei svarbiausias datas tokį įspūdį tik sutvirtina, viešąją erdvę paversdamos ne ką mažesniu absurdo, netgi graudulio teatru negu Samuelio Becketto dramose.
2012 – ųjų vasario 16 d. miniai, apsiginklavusiai baltais raiščiais, kaip aiškia aliuzija į nacistus (žr. nuotrauką), išduodamas leidimas žygiuoti. Ir būtent – žygiuoti, o ne kaip nors eiti, švęsti ir panašiai, nes tokia minia, be visa ko, dar skanduojanti „Lietuva – lietuviams“, siekia laimėti karą, vykstantį jų pačių galvose. Eisena tokią dieną yra atviras ir politinis pareiškimas „bijokite, mes ateinam“.
Ką reiškia transparantas su užrašu „Eurosajūzas – laikinai, tautinė idėja amžinai!” (kalba netaisyta, žr. nuotrauką.)? „Ne rytams ir vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams“, o plakato fone kumščiais (!) „triuškinanami“ Euro ir Kūjo su pjautuvo ženklai? „Šiandien gatvė – rytoj Seimas“, „Skinhead už gimtąją Lietuvą, rasę ir tautą“ (labai lietuviškas šūkis, beje). Kas tai – jei ne politinis pareiškimas?
Ar jau pamiršome tokiose eitynėse ne kartą matytus „sieg heil“ mostus?
Jau nekalbant apie ištikimą meilę taip įsimylėtai svastikai? Taip – tai baltų ženklas ir t.t. ir panašiai, bet, jei ženklas šiuo metu yra šitaip sukompromituotas, gerokai nutolęs nuo pradinės prasmės, tai kaip galima dumti visiems akis, sakant, kad vajė, tai tik saulutė? Kaip galima taip atvirai tyčiotis iš visų? Kaip galima manyti, kad galima atsiriboti nuo tokio konteksto, ir dar užsirašant baltus raiščius? Tai juk ištisa amunicija, dėsningai kuriamas įvaizdis ir pareiškimai.
Iš dalies dėl žiniasklaidos neišprusimo, daug kur skelbiama, kad tai – patriotinės eitynės. Bet ar nereikėtų daryti aiškią perskyrą tarp patriotizmo ir atvirai deklaruojamos neonacistinės beprotybės? Žmonės, pasiklydę informacijos sraute, pradeda ginti smurto kultą propaguojančias minias, net nesusimąstydami, kad patys taps jų taikiniais.
Vasario 16 d. Kaune nebuvo išduotas Tolerantiško jaunimo asociacijos organizuojamai eisenai „Už solidarią ir įvairią Lietuvą“, motyvuojant tuo, kad bijoma smurto protrūkio. Ar bent suvokiama, ką reiškia tokia pozicija: jūs negalite organizuoti eisenos, nes IŠPROVOKUOSITE kitos eisenos smurtą? Smurto šeimoje aukoms taip pat dažnai prikišama, kad jos esą išprovokavo smurtą, kokia puiki paralelė, ar ne? Tai gal tiems, kurie potencialiai nusiteikę smurtauti, ir nereiktų leisti marširuoti vidury Lietuvos, o ne priešingai? O gal nuo šiol nerekomenduojama apskritai daugeliui Lietuvos gyventojų išeiti, atsiprašau, rodytis kitoje negu privačioje erdvėje, nes žinote, jei kas nors nutiks, mes jūsų negalėsime nuo jų apginti, o dargi ir leidimą jie turi, taip kad verčiau pasisaugoti?
Dar galima būtų pasiūlyti nekalbėti viešai ir neprieštarauti neonacistiniams pareiškimams, nes reikia, ak, tiesa, puoselėti toleranciją?! Visi juk turi teisę išsakyti savo poziciją, nesvarbu, kad ta pozicija atvirai skatina neapykantą, žemina žmones bei siekia įtvirtinti smurtą kaip optimalų bendravimo ir visuomenės reprezentavimo būdą?
Kodėl taip sunku suprasti, kad tolerancija netolerancijai yra absoliutus oksimoronas, ir kad tai yra lygiai tas pats, kas netolerancija tolerancijai?
Dar sako: „Ne visi iš tos kartu žygiuojančios minios yra neonaciai, yra ir neutralių žmonių“... Argi galima sugalvoti kvailesnį kontrargumentą? Taip, gal ir ne visi, tačiau jei tu savo dalyvavimu prisidedi prie tokio renginio, tai, vadinasi, žinai, kur eini ir sutinki su deklaruojamomis idėjomis? Antraip tavęs ten, visų pirma, nebūtų. Dalyvavimas kartu yra pritarimas tam, kur dalyvauji, ir jokių kompromisų su tuo negali būti. Nebent kas nors privertė jėga eiti.
Kovo 11 d. leidimas išduotas dviems eisenoms skirtingu laiku, kad jos nesusidurtų, nes gali būti vėl išprovokuotas smurtas, nes, žinote, eidamas gatve, labai provokuoji, nes vien ėjimo faktas savaime prašyte prašosi smurto.
Bet štai ir vėl nauji absurdai: Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, prisidėjęs prie išduotų leidimų, viešai pareiškia, kad pats jose nedalyvaus. Tai ar aš kažko nesuprantu, ar kokie čia dalykai vyksta? „Organizatorių paprašiau, kad eisenoje nenaudotų plakatų ir šūkių ,,Lietuva –lietuviams!’’ – tai be reikalo prašėte, nes toks šūkis buvo su visų taip mylimu baubimu skanduojamas. Matot, jūsų ir taip jau neklauso. Buvo ir dar vienas: „Mes – laimėsim!” – gal kas nors iš organizatorių norėtų papasakoti plačiajai visuomenei, su kuo šiuo metu Lietuva kariauja? Prieš ką taip svarbu laimėti?
Apie įvykusius incidentus – atskira kalba. Vienas iš Lietuvoje gerai žinomos muzikinės grupės narys išplatino pareiškimą, kad, išėjęs parūkyti (ar tik neteks nuo šiol mums visiems namuose už uždarų langų ir durų rūkyti, kad tik koks prašalaitis nesijaustų išprovokuotas?), sulaukė nedviprasmiškų pastabų bei ne itin „patriotiškų“ pasiūlymų sumušti. Tik, įtariu, tai – aisbergo viršūnė, kiek dar tokių žmonių, kurie niekur nesikreipia ir neviešina?
Žmonės, nutarę abejingai netylėti ir pilietiškai išreikšti poziciją neonacistinių eitynių atžvilgiu „žygio“ metu, Lietuvos viešojoje erdvėje yra išvadinti kokiais tik nori epitetais: trukdžiais, išsišokėliais, ir, jau kone visų mėgstamiausiu – provokatoriais. Galima susidaryti įspūdį, kad viešoji erdvė taip ragina: „Nebūk trukdis, būk nacis“? Nieko sau. Dar reiktų paminėti, kad didelės policijos pajėgos saugojo ne žygiuotojus nuo eisenos „trukdžių“, o „trukdžius“ nuo žygiuotojų, tad ką tai reiškia? Kodėl net ir policijai identifikavus smurtautojus, jiems suteikiamas visas eteris ir pagrindinė miesto gatvė?
Vietoj išvadų: sakoma, norint kažką teigti, reikia teigti per pozityvą. Šiuo atveju galima pasidžiaugti, kad yra neabejingų neonacistinėms žygiuosenoms žmonių, drįstančių prieš jas protestuoti, kad viešojoje erdvėje kasmet pasipila įvairių racionaliai įvertinančių tokių eitynių žalą. Kad buvo suorganizuotos taikios (pasirodo, dabar tai – retenybė) eitynės „Švęskime laisvę“... Kad kitose eitynėse šiemet buvo daug mažiau einančių negu pernai (ir ne jokie ten tūkstančiai, kaip visur rašoma). Na, ir kol kas turbūt viskas, bet ar to užtenka, kad būtų galima džiaugtis?
