Vytautas Visockas
Tautininkų sąjunga birželio 23-iąją pakvietė susirinkti ant Žaliojo tilto, prie paminklo, okupacinei kariuomenei pasmerkti bolševikų mylėtojų iš įvairių valdžios institucijų poziciją saugoti šias komunistinį terorą primenančias baidykles.
Kvietimą išgirdau ir atėjau. Aš irgi manau, kad šioms surūdijusioms, sulopytoms skulptūroms, vadinamoms „baidyklėmis“, jau seniai ne vieta miesto centre. Daug kartų ėjau šiuo tiltu, nekreipdamas dėmesio į sovietmečio „šedevrus“, nes aplinkui šiuolaikinių „šedevrų“ – tik dairykis ir žavėkis. Štai dešiniajame krante – vamzdis: ir meno kūrinys, ir naudingas daiktas srutoms į Nerį nutekėti. O kokie „šedevrai“ po tiltu! (Aš ne apie didžiulius nesurūdijusio metalo žiedus.) Jie irgi – Valstybės saugomi kultūros paveldo objektai? Juk tai šių, nepriklausomybės laikų, kultūros reiškiniai, juos irgi privalu saugoti. Tai kas, kad jų autoriai – chuliganai, darantys didžiulę žalą ne tik Vilniui. Visokių menininkų pasitaiko, visokius reikia gerbti ir mylėti.
Bet man ne visai aišku: visos keturios skulptūros saugomos valstybės, ar ne visos? Dar prieš renginį atidžiau apsidairiau ir suglumau. Pavyzdžiui, skulptūrinė grupė „Žemės ūkis“ (skulptoriai Bernardas Bučas ir Petras Vaivada) – tikrai saugoma, kaip „sovietinio laikotarpio meno kūriniai“, lietuviškai ir angliškai parašyta (žiūrėkite nuotrauką), o štai „kariai išvaduotojai“ – tai juk nesaugomi! Jokia lentelė (žiūr. nuotrauką) jų nesaugo, neparašyta nei lietuviškai, nei angliškai, nežinia net kas juos nulipdė.
Juos galima vežti į metalo supirktuvę, į Grūto parką – kur nori. Išeitų, kad Tautininkų sąjunga braunasi pro atviras duris. Imkit ir vežkit, Zuokas jums negali uždrausti. Dabar aš supratau, kodėl prieš kelerius metus eidamas pro „išvaduotojus“ pastebėjau, kad jų klynas ištepliotas raudonais dažais. Juk tų „išvaduotojų“ niekas nesaugo! Nori – teplioji okupanto klyną, nori – teplioji patiltes, pastatų sienų fasadus.
Juokas juokais, bet juk graudu. Okupantams paminklą turime ir budriai saugome, kaip kai kurie paveldosaugininkai ir politikai sako – tik per mano lavoną, o štai Birželio 23-iosios sukilėliams Vilniuje paminklo nesaugome, nes jo nėra. Lukiškių aikštė irgi jau trečią dešimtmetį „dirvonuoja“. Nėra paminklo, pavyzdžiui, Laisvei. Gal dėl to, kad nėra ir laisvės. Anokia čia laisvė, jeigu iki šiol bijome prisiliesti prie surūdijusių, sulopytų sovietmečio simbolių (žiūr. nuotraukas), prie tų, kurie kovojo su Birželio sukilėliais, kurie kankino niekuo nekaltus žmones Rainiuose, šaudė Panevėžy ir Pravieniškėse, trėmė prie Laptevų jūros...
Anokia čia laisvė... Tautininkai tikisi, kad „valdžios institucijos išgirs šį teisėtą mūsų lūkestį ir nereikės kviesti pilietinės talkos šių skaudžių okupacijos padarinių likvidavimui“. O aš nesitikiu. Zuokas, ypač prieš rinkimus, bus labai geras rusams, lenkams, žydams, tik ne lietuvių tautai. Neveš jis okupantų į Grūto parką, nors jie patys to prašo (žiūr. nuotrauką). Jau neturime nei valios, nei ryžtingumo, nei vieningumo. Nedaug mūsų susirinko ant tilto 1941-ųjų birželio sukilimo 71-ųjų metinių dieną.
Vytauto Visocko nuotr.
