„Yra sakoma, kad kuo garsiau loja šuo, tuo labiau jis yra išsigandęs. Manau, tai nusako esminę tiesą apie baimę – rėkiame, šaukiame ir draskomės tada, kai juntame pavojų ir nežinome, kaip gelbėtis.“ Arba gina „ciūcikas“ savo teritoriją nuo įsibrovėlių, arba nuo to, tai kas jam svetima .
„Nors pradėjau kalbėti apie šunį, iš tiesų, omenyje turiu žmogų. Tiesiog, kurį laiką stebėdama viešąjį Lietuvos gyvenimą, pastebėjau labai daug aklo, beviltiško pykčio, rėkavimo ir tiesiog, žvėriško siautimo. Šis kone instinktyvus gyvuliškumas pastebimas visur, o ypač tada, kai į aikštę iškyla kalba apie probleminius klausimus. Konkrečiai – kai reikia kalbėti apie tariamai kitokius – mažumų grupes. Noriu pasakyti, kad kalbėjimas apie tuos, kurie yra ar jaučiasi mažiau lygūs negu likusieji, kelia daugeliui baimę. Būtent baimę, nes, kaip jau minėjau, šaukiama dažniausiai panikuojant“. Tamsta, tiesiog nepastebėjai, kad tie, kas eina artyn prie „šunio“, artindamiesi jau rėkia ant jo„homofobas“, jis net nežino, vargšelis, ką tai reiškia. Dar geriau, jam grasina ir iš Briuselio: „Jei nepaklusi, neįsileisi tau sankcijas uždėsim!“.
„Visai nesvarbu, kokias mažumas konkrečiai turėsime omenyje – tautines, lytines, religines – visur slypi šie esminiai dalykai – tai lygybės klausimas ir baimės jausmas. Pradėsiu nuo pirmojo. Taigi demokratinėje valstybėje teigiama, kad visi žmonės yra lygūs. Kaip suprasti? Teoriškai samprotauti galima visaip, tačiau žmogaus sąmonė lygybės kategoriją pasveria gan aiškiai – arba aš esu lygus visiems, nes turiu su jais kažką bendro; arba aš esu lygus su visais, nes mes vienodai kažko neturime/stokojame.“ Netgi tada, kai mažumos viešai deklaruoja, kad nori būt DAUGUMA? Kažkada seniai seniai į Baltų gentis buvo pasiųsti krikščionių misionieriai kunigai ir vienuoliai, kurie turėjo paruošti čiabuvius naujųjų šeimininkų atėjimui. Skaldyk ir valdyk. Atėjo. Be to, ar gali būt vienodos vertybės, tradicijos, papročiai? Lygybė, netgi demokratinėje valstybėje (apie valstybę ir respubliką šįkart nekalbėsim)? Ar mes ES esam lygūs vokiečiam ar prancūzams išmokų atžvilgiu, ar esam lygūs airiams uždarbiu ar pragyvenimo lygiu? Ne. Bet kai jau kalba eina apie seksualinę orientaciją, tai tada būtinai privalom būt visi lygūs. Vienu žodžiu, socialine atskirtimi nelygūs, o seksi, tai jau visi tolerantiški viskam. O gal mes ir tautiškumu dar esam visi ES lygūs? O ko ne - kaip įdomiai atrodytų lietuviškas tautinis rūbas, tik su škotišku sijonu? Naujovė, jamam. Arba „Suk, suk ratelį“ sukam graikiškai, naujovė, jamam. Dar galima būtų susilyginti religijose, aš tai Dievą randu visur, bet visai nieko būtų pamaišyt krikščionis su pagonim, arba satanistus (tai irgi religija, tik aukštielninkai) su musulmonais -mišrainė, bet lygūs.
„Būtent nuo tokios mąstymo klišės ir prasideda nuolatinis savęs lyginimas su kitais – viena vertus, demokratinis žmogus nori matyti aplink tik panašius į save, kita vertus, jis labai lengvai pastebi net ir menkiausius žmonių skirtumus. Dėl tokio nuolatinio savęs lyginimo su kitais, žmogus ima nerimauti, jausis neužtikrintu, nebežino, kas jis yra, kuo jam tikėti. Ir tada jam pasiūloma kliautis masėmis arba kitaip – dauguma.“ Čia iš dalies sutinku, kad silpnus, pasimetusius, nesurandančius savęs, savo kelio žmones greičiau pagauna masė, mada, naujovės, ypač paaugliais, jaunimas tampa lengvu grobiu, jie greičiau praryja masalą, visokių naujų vėjų, nes jie dar maištininkai, o kas nenori būt madingas ir „teisusis“. Senų, pagyvenusių, pusamžių arba tvirtai žinančių, ko nori iš gyvenimo, va, tokių tai neįkąst jokiems vėjams iš rytų ir vakarų, tokiam tai nei tikėjimo, nei orientacijos, nei tautiškumo naujo jau neįskiepysi.
Demokratija iš esmės paremta tikėjimu, kad tiesa yra kiekybinis matas. Kitaip sakant, manoma, kad tiesa atsiduria ten, kur yra daugiausiai individų. Tačiau čia staiga ima ir iškyla mažumų grupės, kurios pristato savo tiesą – ir štai masių pasaulis ima griūti. Kiekvienas savo tiesą naudoja kaip ginklą ir puola į aršią kovą" Nieko nesupratau, ką norėjai pasakyti... Tu nori gal pasakyti, kad demokratija grindžiama mažumos tiesa, o ne daugumos tiesomis? Hmm... Tai čia mes Lietuvoje turim irgi tokią mažumą, su Paleciu priešaky, tai gal jo tiesa ir yra ta tikroji tiesa, gal mes netolerantiški tos mažumos atžvilgiu, gal reiktų išklausyti ir jo tiesą sutapatinti su daugumos tiesa? o gal įsileiskim satanistus į bažnyčią ir išklausykim jų tiesą? Ooo... Mes turim nemažai visokių mažumų.
„Gaila, tačiau taikingi, ramūs ir tylūs žmonės jaučiasi tik tada, kai vyrauja viena tiesa. Pavyzdžiui, jei tironas uždraustų tuoktis absoliučiai visiems savo pavaldiniams, jie tarpusavyje jaustųsi lygūs, taptų vieningi, gal netgi užsibrėžtų bendrą tikslą – kovoti, sukilti. Tačiau jei teisė tuoktis suteikiama tik tam tikrai žmonių grupei, tuoj įsiplieskia ginčas – tie, kuriems tuoktis neleista, jaučiasi nelygūs, bet tuo tarpu galintieji tuoktis nenori, kad ir kiti galimybę tuoktis, nes imtų matyti tai kaip privilegiją. Taip jau yra – jei kitas turi savo tiesą, priešingą daugeliui, tai imama manyti, kad galimybė tą tiesą realizuoti – tai tolygu privilegijai, kuri savaime lemtų nelygybę.“ Pirmam sakinyje nesupratau, kaip ten tie žmonės jaučiasi, ramūs ir tylūs, kai taikingi ar kaip? O apie teisę tuoktis, taigi tuokitės. Juk net tradicinės santuokos atstovai dažnai važiuoja tuoktis į svečias šalis, kas gėjam draudžia? Ar čia principo reikalas - būtinai Lietuvoje, visiems ant pykčio? O gal bažnyčioj norit tuoktis? juk gėjai niekina religiją, jie teigia, kad kur religija, ten nėra progreso ir mokslo, o tuoktis tai vistiek norim, ane? Čia gal sumaišei santuoką su civiline metrikacija arba vedybine sutartimi.
„Vadinasi, masės linkusios tuos, kurie mąsto ar net atrodo kitaip, vertinti kaip nelygius. Kadangi demokratiškos valstybės pilietis linkęs tapatintis su dauguma, kurią nori matyti kaip panašius į save žmones, kiekviena užuomina į kitoniškumą ima jį gąsdinti, bauginti. Galiausiai toks žmogus ima gyventi nuolatinėje baimėje dėl savęs, savo padėties, masių skelbiamos tiesos, kurią dažnai laiko ir savo tiesa. Tuomet kiekviename mažumų teisių reikalavime jis įžvelgia pavojų sau, nelygybę, mato kitų reikalavimus tik kaip tam tikras prerogatyvas.“ Čia jau kartojamės, nesikartosim.
„Kadangi demokratinis žmogus nenori pažinti kitokių, o tik į save panašius, jis nepakenčia to, kuo kiti yra nepanašūs. Absurdiška, tačiau šiuolaikinis žmogus lyg ir nori lygybės, tačiau yra pernelyg neužtikrintas savimi, nerimaujantis ir neapsisprendęs, kad pripažintų kito teises. Jis nuolat jaučiasi apiplėšiamas svetimų – kitokių, todėl toks žmogus ima šaukti, priešintis, panikuoti, kelti chaosą. Ir nors daugelis, kalbėdami apie tuos, kurie yra itin netolerantiški mažumoms, pabrėžia neapykantos problemą, aš siūlyčiau čia matyti pirmiausia baimę.“ Taip, teisingai, baimė. Baimė dėl savo tautos, jos kultūros. Šiandieninis Europos ponas Jose Manueliui Barroso, neseniai pareiškė, kad tautos ir nacionalinės vertybės yra atgyvena, o kaip reikia jaustis lietuvių tautai šiandien, kai ES komisarė Viviane Reding pareiškė, jog ES neliks nuošalyje, jei kuri nors iš Bendrijai priklausančių šalių nepaisys ES įstatymų ir sutarčių, ginančių asmens laisvę puoselėti kokį nori (net ir nacionalinę valstybę sukūrusiai daugumai nepriimtiną) gyvenimo būdą? Beje, kokiu būdu Bendrija neliktų „nuošaly“? Okupuotų tą šalį? Deportuotų nesusipratusią daugumą? (Dar gyvi stalinistai mielai pasidalytų patirtimi...) Spėlionės spėlionėmis, tačiau tikrovė išties kelia nerimą tai tautos daliai, kuri dar neemigravo, nepragėrė proto ir nepakliuvo ant globalistų paauksuotų nežabotų laisvių ir neribotų galimybių kabliukų, kuriuos vaikiškai patikliai praryja vis daugiau jaunų žmonių. Niekada nemėgau sąmokslo teorijų, bet dabar, deja, tik kažkieno piktavališkomis užmačiomis belieka aiškinti tą nesiliaujantį visuomenės protų jaukimą. Protų jaukimas per tradicinio sąvokų turinio „modernizavimą“ yra ne atsitiktinis, o sisteminis, nežinia kieno (gal globalistų?) laiminamas ir finansuojamas procesas. Kaip pabrėžia profesorius Vytautas Radžvilas, naujosios Europos imperijos kūrėjai, atsižvelgdami į sovietų imperijos statytojų klaidas, pasirinko ne tiesioginės ekonominės ar politinės revoliucijos kelią, o iš pirmo žvilgsnio nepastebimą vadinamosios kultūrinės revoliucijos strategiją, kurios esmė - pakeisti tikrovės suvokimą, įdiegiant žmonėms visiškai naujus savivokos ir moralės standartus. Taigi žodiai „MES ATEINAM SU TAIKA“, nevisada tą taiką neša. Kaip mano tėvelis sakydavo: „Visada, vaikeli, atskirk pelus nuo gūdų, kad tavo duona nedraskytų gerklės“.