Žmonės nori permainų, bet kartu nori, kad jos įvyktų jiems net nepajudinant nei piršto. Taip nebūna. Norėdami pasiekti užsibrėžtą tikslą, įgyvendinti savo norus, turime dirbti, siekti to. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau susiduriu su žmonėmis, kurie atrėžia, kad jų padėtas parašas už Seimo atgimimą – nieko nepakeis. Netikiu!
Jau praėjo kiek daugiau nei mėnuo nuo tos dienos, kai pradėjau rinkti parašus už Seimo narių skaičiaus sumažinimą. Tad galima daryti pirmas išvadas. Pagrindinė – žmonės nebando ginčytis, kritikuoti referendumo dėl Seimo atgimimo, jo idėjų, o paprasčiausiai abejingai pareiškia, kad jų parašas – nieko vertas.
Prisipažinsiu, pirmus kartus, kai susidurdavau su tokiu abejingumu, tiesiog nuleisdavau rankas. Bet dabar pasakiau sau STOP! Atsibodo girdėti: „Niekas nepasikeis“, „Aš nepasirašysiu, tingiu“, „Juk idėja gera, jūs ir taip 300 000 parašų surinksit.“
Dabar kiekvieną asmenį, kuris šitaip lepteli, kalbinu ir bandau diskutuoti, įrodyti, kad savaime niekas nevyksta. Jums įdomu, kaip man sekasi? Jeigu nesikalbėčiau su kiekvienu abejinguoju, o lėkčiau kūliais gaudyti kitų asmenų, parašų surinkčiau daugiau.
Bet šiuo atveju tą pačią taisyklę noriu taikyti ir sau: jei su žmonėmis, kurie yra užsidėję pasyvumo kaukę nesišnekėsime ir neskatinsime susimąstyti, tapsime tokie patys, kaip jie.
Parašų rinkimas už referendumą „TAIP Seimo atgimimui!” – tai ne 300 000 parašų gainiojimasis, o darbas su žmonėmis: diskusijos, jų skatinimas turėti savo nuomonę ir ją aiškiai išreikšti.
Įdomu ir labai džiaugiuosi kaskart, kai bent kelis asmenis pavyksta pažadinti iš abejingumo miego. Juk lašas po lašo ir akmenį pratąšo.