Jeigu kartais pagalvojate, kad kada nors reikėtų kapuose uždegti žvakę ir ant apleisto kapo ar taip jau darote, turiu patarimą, kaip padaryti du gerus darbus vienu metu.
Šiemet vietoj įprastų žvakių, kurias pirkdavau į kapus anksčiau, „Iki“ pirkau „Carito“ žvakes. Jas žvakių fabrikėlyje prie Petro ir Povilo bažnyčios lieja buvę socialiai pažeidžiamai žmonės, t. y. turėję priklausomybių, buvę kaliniai, žmonės be gyvenamosios vietos. Žodžiu, tie, kurie suklydo, bet dabar stojasi ant kojų.
Seku šią „Mes tikime žmogumi“ pavadintą iniciatyvą ir žinau, kad jeigu jų gaminamos žvakės taps paklausios, bus įdarbinta daugiau žmonių. Pamenu restorano „Mano Guru“ padavėjų istorijas, kaip sunku po tokių nuopuolių gyvenime atsistoti ant kojų ir susirasti darbą. Nežinau, kaip yra dabar, bet anksčiau ten padavėjais dirbo priklausomybių turėję žmonės. Kiek ten buvau, jie visi labai malonūs.
Atvirai sakau, nežinau, ar aš pati samdyčiau tokius žmones, bet palaikau tuos, kurie tam ryžosi. Ir jeigu man tik vietoj kokios kiniškos ar lenkiškos žvakės tereikia parduotuvėje paimti lietuvišką, kad kažkam padėčiau, manau, toks sandoris atrodo sąžiningas. Rekomenduoju taip rinktis ir tiems, kurie žvakes veža tik ant savo artimųjų kapų. Vienas geras darbas vis tiek yra geras darbas.
