Rugsėjo 1-oji, šiemet aktuali ne tik moksleiviams.
Prisiminus liepos 30 d. rajono tarybos posėdį, negalime palikti užkulisiuose ypač aktualaus mūsų kraštui klausimo, kuomet grindžiantis 2013 m. birželio 18 d. priimtų Miškų įstatymo 2,7,11 straipsnių pakeitimo įstatymu, kuris suteikia savivaldybių, kurių teritorijų miškingumas didesnis nei 50 proc. bei neturinčioms galimybės gyvenamąsias teritorijas formuoti ne miško žemėje, administracijų direktoriams inicijuoti miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, formuojant gyvenamosios paskirties žemės sklypus miško žemėje. Buvo vienbalsiai nubalsuota už. Kodėl tai turėtų būti gvildenama, bei kam visa tai vertėtų akcentuoti spaudoje? Norėčiau išdėstyti savo argumentus, pastebėjimus bei pamąstymus.
Neįžvelgiu būtinybės šiam klausimui ir nemanau, kad tai yra opi miesto problema, nes niekad nesu pastebėjęs augančio gyventojų skaičiaus, didėjančios imigracijos ar nepadoraus sklypų poreikio bei megautopinių urbanistinių projektų gyvenamiesiems pastatams statyti. Klausiate kodėl? Atsakau: pasidairykime aplink ir liksime maloniai nustebę, kai sužinosite kiek turime parduodamų investicinių sklypų, kurie yra amžinoj stagnacijoj.
Vienaip ar kitaip – mokinių skaičius mažėja, apie tai kalbėjo pati taryba tame pačiame liepos 30 d. posėdyje. Argi logika prasilenkia su šaltu protu? Ar mes naiviai tikime ir viliamės, jog nesant gyventojų prieaugiui bus būtinybė plėstis į miškus, kai nebebus kam gyventi šiame rajone? Ne paslaptis, jog šiuo metu beturime 9 tūkstančius gyventojų, kurie kažkodėl neišsitenka 12 tūkst. gyvenusiųjų tame pačiame plote prieš dešimtmetį. Nors, viešai yra skambinama apie rytų šalių gyventojų invaziją į Lietuvą. Paradoksalu, tačiau neturėdami nei pramonės, nebeturėsime ir vizitine kortele tapusių miškų, būsime kažkam patrauklūs? Klausimas – kuo?
Dar kiltų tokia dvejonė – kaip su dirvonuojančiais laukais, kurie pasitelkus ES finansavimą bei dotavimą turėdami puikią galimybę iš žemės ūkio paskirties žemės galėjo virsti miškais? Gal ir nedideliais, nebrandžiais. Gal ir neprasmingais, bet tarpiniai žingsniai yra ir todėl pridėtinė vertė būtų įžvelgiama šiame reikale. Kita vertus – juk tai bilietas į geležies rūdos išgavimą esančios mūsų miškuose, kurios klodai slypi visai šalia miesto. Enciklopedijas pavarčius: Lietuvoje didžiausi geležies rūdos ištekliai aptikti Varėnos rajone, vadinamojoje Varėnos geležies rūdos zonoje. Joje didžiausias yra Varėnos telkinys. Telkinio rūdinis mineralas magnetitas, nerūdiniai – serpentinas, olivinas, piroksenas. Varėnos geležies rūdos telkinio vidurinės dalies ištekliai siekia 142 mln. t. rūdos, visoje Varėnos geležies rūdos zonoje – kelis kartus didesni. Mažesni geležies rūdos kiekiai aptikti ties Kazlų Rūda, taip pat Lietuvos šiaurinėje dalyje, jūros periodo uolienose ( Geležies rūda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 500-501 psl).
Bet kokiu atveju, norint išvengti spekuliacijos, nes visi žinome, kad miškai pigesni už namų valdos žemę, derėtų įvesti privatininkams (kebliau būtų su savivaldybei priklausančiais šilais), ketinantiems keisti paskirtį, kurie sklypus įsigijo po nepriklausomybės atgavimo – pridėtinės vertės mokestį. Tai būtų siekiantį gerokai daugiau nei 21 proc., nuo susidariusios pakeitus įstatymą. Galbūt taip nebūtų noro bei įžvalgų, kaip iš to pasipelnius. Maža to, tai nebūtų lygiateisiška su kitų miškų turėtojais, kurių plotai nėra rajono ribose.
Krištolinio rutulio neturime, tad belieka tik laukti ir naiviai tikėtis, kad įsigaliojus naujam Miškų įstatymo 11 straipsniui 2013 m. rugsėjo 1 d. mes sulauksime rezultato, kuris negalės būti akcentuojamas, kaip lobizmas bei po visu šiuo gražiu gestu neslypės finansinio pasipelnymo siekiantys asmenys, kurie nevertins mūsų turimų gamtinių resursų ir žinosime, kad balsavusieji yra tie, kurie miega ramia sąžine bei tiki, kad dėl vieno rankos pakėlimo nebuvo pažeistas visuomenės interesas. Neturėsime privilegijos nusivilti išvyniota dovana, kurioje rasime ne tai, ko visi tikėjomės.
Kaip alternatyva - privalome restruktūrizuotis iš grybų į Europos kirtaviečių sostinę, nes pavojaus varpais galime skambinti jau šiandien. Nenorintiems tuo įtikėti, siūlau pasivaikščioti ar pagrybauti, bent 5 km spinduliu nuo Varėnos. Esant dideliam užimtumui ar tingėjimui – internete galime pasižvalgyti į palydovines nuotraukas, kas nusakytų, kad neturėtume siekti įsteigti naują turizmo rūšį, kuomet pretenduojame į kurortinio miesto statusą, kur leistų vesti ekskursijas ir pasakoti: čia buvo miškai, o čia augo grybai, o čia nieko nebėra.
Palydėkime šiemetinę Grybų šventę, kaip paskutinį kartą vyksiančią, nes žanrą keisime, kadangi dabar būtų puikus periodas pradėti įžanginius gairių apibrėžimus artėjančio renginio formatui nustatyti.
