Liūdna žiūrėti, kaip socialdemokratų partijos viršūnėlė aktyviai stumia Zigmantą Balčytį į Lietuvos prezidentus. Stumia žmogų, kuris visa savo laikysena ir retorika dar pirmame ture aiškiai parodė, kad nenori ten eiti. Bet partijos vadams tai nė motais, o partijos valia aukščiau už viską ir niekur nesidėsi. Reikia paklusti ir eiti partijos vado A. Butkevičiaus nurodytu keliu. Nors ir nesinori. Eina iš paklusnumo ir draugiškumo, kaip paklusnus komandos narys, kitaip sakant dėl kompanijos. Štai čia ir būtų pirmoji, nors ir ne svarbiausia, priežastis kodėl negaliu balsuoti už Z. Balčytį – nepakankamas jo noras dirbti prezidento poste arba rodomas noras tik dėl to, kad partijos draugams to reikia. Tai parodo tokias prezidentui visiškai netinkančias savybes, kaip charakterio minkštumą, nesavarankiškumą, neapsisprendimą ir svyravimą.
Liūdna žiūrėti, kaip socialdemokratų partijos viršūnėlė aktyviai stumia Zigmantą Balčytį į Lietuvos prezidentus.
Nori žmogus ir toliau būti europarlamentaru. Ir karjerą ten daryti. Į eurokomisarus kilstelėti. Juk žymiai mažesnis krūvis, ramesnis darbas, mažesnis tempas ir atsakomybė ne tokia akivaizdi už nepalyginamai didesnį atlyginimą. Todėl ir europarlamento rinkimų socialdemokratų sąraše jis įrašytas pirmuoju. Paprasčiau kalbant kandidatas į prezidentus Zigmantas Balčytis yra dvigubas kandidatas, turintis kaip ir „atsarginį parašiutą“ – neišrinks prezidentu, puiku, būsiu europarlamentaru. Tačiau tai, kas paprastam žmogeliui būtų lyg ir suprantama, visiškai netinka tokio lygio veikėjui. Tai rodo blogą charakterio savybę, kuri tiesiog ydinga prezidentui – apsidraudėliškumą. Valstybės vadovo poste turi būti žmogus, kuris yra pilnai atsidavęs tarnystei, norintis ir sugebantis dirbti tą darbą, jam pasišventęs. Ir be jokių „atsarginių parašiutų“. Principingas. Ir jokiu būdu ne toks, kuris apsidraudžia ir persidraudžia nuo jam iškilsiančių galimai nepalankių situacijų. Kas gali paneigti, kad su tokiu charakterio bruožu valstybės vadovas nesugalvos pasinaudoti kokiu nors atsarginiu sau variantu, kai reiks priimti esminį valstybės išlikimui sprendimą. Juk jau turėjome situaciją, kai valstybės vadovas A.Smetona spruko per upelį palikęs valstybę likimo valiai. Štai čia būtų antroji , svarbesnė priežastis – kandidatavimas į prezidento ir europarlamentaro postą tuo pačiu metu. Tai rodo tokią prezidentui netinkančią charakterio savybę, kaip apsidraudėliškumas, bijojimas prisiimti asmeninę atsakomybę ir riziką bei aukotis žmonių labui.
Norėtųsi kad prezidentas būtų visų Lietuvos žmonių prezidentu. Bet net ir prie didžiausių norų Z. Balčytis toks būti negalės. Juk ne veltui į partietį kandidatą, net pažeidžiant Lietuvos įstatymus, investuota rekordinė suma – beveik trys milijonai partijos litų. Ši aplinkybė, ypač turint omenyje pakankamai ”minkštą“ kandidato charakterį, verčia manyti, kad tai be jokios abejonės bus priklausomas nuo partijos kandidatas. Tas akivaizdu buvo jau nuo pačios rinkimų kampanijos pradžios – Z. Balčytis vaikščiojo ne vienas, o su A. Butkevičium, ir net ne kartu, o dažniausiai paskui. Ką padarysi, juk viršininkas. Taigi, akivaizdu, kad toks prezidentas turėtų vykdyti partijos valią ir apie kokį nors savarankiškumą, kas turi būti viena svarbiausių prezidento savybių, kalbėti ir tikėtis netenka. Taigi, natūralu, kad Z. Balčytis bus ne visos Lietuvos žmonių, o socialdemokratų prezidentas. Ar Lietuvai tokio reikia? Ar reikia partiniu voratinkliu susaistyto prezidento? Ar reikia tokios situacijos, kuri primintų pas rytų kaimyną jau buvusią, kai premjeras V. Putinas turėjo savo kišeninį prezidentą V. Medvedevą. Ką jis galėjo? Taigi, trečioji priežastis – priklausomybė nuo partijos, nuo partinės komandos. Čia akivaizdžiai matome susaistytą, nelaisvą prezidentą, pasidavusį partiniams interesams ir dėl to negalintį atlikti valstybės vadovui būdingos valdžios kontrolės funkcijos.
Galbūt Z. Balčytis sugebėtų tapti net ne socialdemokratų, bet visos valdančiosios koalicijos prezidentu. Juk jie visi vieningai antrame ture jį remia. Tai jau geriau. Bet pažvelkime giliau. Ką mes ten turime? Taigi, be kita ko turime darbiečius, kurie su savo amžinai nesibaigiančia finansine byla daugelį metų mulkina visus aplink. Įpročiai sukčiauti ir manipuliuoti finansais tiek įaugę į tos partijos kasdienybę, kad net pastarosiomis dienomis jauna L. Graužinienės padėjėja I. Kačinskaitė-Urbonienė aukoja partijai neva savo, tačiau jai niekada nematytą sumą – 44 tūkst. Lt. Bet kas čia nuostabaus – matyt finansinės apgavystės šiai koalicijos partnerei yra normalus dalykas. Yra toje koalicinėje kompanijoje ir Valdemaras Tomaševskis, kuris neseniai radijo laidoje jau atviru tekstu išaiškino, kad Maidane žmonės dalyvavo už pinigus, o Ukrainoje V. Janukovyčių nuvertė fašistuojantys banderovcai. Tur būt ir ten savi šaudė į savus. Taigi toks V. Putino pasekėjas yra toje komandoje ir be abejo turės įtaką komandinį darbą propaguojančiam Z. Balčyčiui. Kaip gali neturėti įtakos draugai iš valdančiosios koalicijos? Juk rėmėjai. Ir nuo tokių rėmėjų bei komandos draugų Z. Balčytis neatsiriboja. O turėtų atsiriboti. Bet geras žmogus Z. Balčytis to nepadarys. Pritrūks drąsos. O ir partija neleis.
Galime žvilgtelėti giliau ir į socialdemokratų virtuvę. O čia vaizdelis irgi nėra labai geras.
Galime žvilgtelėti giliau ir į socialdemokratų virtuvę. O čia vaizdelis irgi nėra labai geras. Nekalbu apie tokį smulkų agresyvios Rusijos mylėtoją, kaip B. Bradauskas. Žvilgtelėkime į krašto apsaugos ministrą J. Oleką. Jau bent pagal pareigas, jeigu ne pagal įsitikinimus, šis žmogus jau ne pirmą kadenciją turi stiprinti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, tiksliau sakant daryti viską, kad padidinti Lietuvos saugumą ir apginamumą prieš potencialų agresorių, kuris šiaip jau šiandien aiškiai žinomas. O kas padaryta? Jau seniau, praeitoje jo kadencijoje sumažintas Lietuvos saugumas, panaikinant šauktinių kariuomenę, kuri ne tik ženkliai sustiprintų Lietuvos apginamumą ir bendrąjį saugumą, pakeltų mūsų jaunimo patriotiškumą, bet ir išmokytų jaunuolius tvarkos, disciplinos. Na, o pastarieji įvykiai tik parodo, kad Lietuvos gynyba ministrui nerūpi. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Esant tokiai pavojingai geopolitinei situacijai atsiranda patriotiškai nusiteikusių žmonių, kurie stoja į Šaulių organizaciją. Tai tiesiog puiku. Reikėtų džiaugtis ir dėkoti jiems, skatinti, išnaudoti tokią galimybę.
Tačiau ministras to išsigąsta ir inicijuoja įstatymų pakeitimus, kurie atribotų šaulius nuo Tėvynės gynimo. Šiandien net ir ne specialistui aišku, jog mes turime kariuomenę apginkluoti lengvais nešiojamaisiais prieštankiniais ir priešlėktuviniais ginklais, kad galėtume užtikrinti pirmojo smūgio atrėmimą, kol įsijungs NATO pajėgos. Juk tik po to, kai mes pasipriešintume, NATO mus gintų. Jei nenorėsime ar neturėsime kuo, tai gal ir negins. Supras, kad mums to nereikia. Ministerijoje tuo tarpu šnekama apie kažkokių mokomujų naikintuvų įsigijimą, o premjeras A. Butkevičius visiškai ramus ir aiškina, kad tie, kurie bijo Rusijos agresijos yra paranojikai. Taigi, ministras nestiprina Lietuvos saugumo, o daro viską atvirkščiai. Kodėl jis tai daro? Argi nesupranta? O gal nenori suprasti? Kodėl? Palieku pamąstyti. Man tai kelia nepasitikėjimą ir grėsmę. Bet tai juk komandos žmogus ir jis neabejotinai turėtų įtaką Z. Balčyčiui. Juk ir pats Z. Balčytis, reaguodamas į prezidentės spaudos konferenciją, sukritikavo jos ryžtingesnę poziciją ir deklaruotą dėmesį kariniam saugumui. Tai tik keli, bet svarbūs asmenys, į kuriuos Z. Balčytis turės įsiklausyti. Apie prezidento savarankiškumą šiuo atveju netenka net kalbėti. Ketvirtoji priežastis – padidinta grėsmė Lietuvos saugumui dėl kandidato Z. Balčyčio priklausomybės nuo valdančiosios koalicijos.
Negaliu balsuoti už Z. Balčytį, o dėl to juk ir jam geriau. Atsipūstų sau lengvai žmogus, jei jo neišrinktų.
Su dideliu nerimu įsivaizduoju tokio Valstybės gynimo komiteto posėdį, kuriame sprendžiasi mūsų valstybės likimas užpuolus agresoriui. Ten sėdi seimo pirmininkė L. Graužinienė, atskaitinga V. Uspaskichui. O jis gal būt atskaitingas tam pačiam agresoriui. Na, gal ir neatskaitingas, bet šiaip jį tikriausiai myli. Tiesa, neseniai V. Uspaskichas sakė , kad jis pirmas eitų ginti Lietuvos...jeigu užpultų Amerika. Sėdi posėdyje ir premjeras A. Butkevičius, atskaitingas valdančiąjai koalicijai, kurioje jau minėti J. Olekas, V. Tomaševskis, B. Bradauskas ir kiti. Na, ir prezidentas čia. O jis juk neformaliai atskaitingas tam pačiam premjerui ir tai pačiai valdančiajai remiančiai jį koalicijai. Ir kas vyksta tokiame posėdyje neaišku, ir informacija iki mūsų neateina, ir nesaugu, ir rizikinga. Ir labai neramu. Ar galėtų toks Gynybos komitetas imtis labai atsakingų veiksmų, būti atskaitingas tik savo pareigai prieš Lietuvos žmones? Ar pajėgtų prezidentas nusimesti saistantį partinio ir koalicinio priklausomumo voratinklį, tapti tikru nepriklausomu lyderiu, kurio labai reiktų Lietuvai sudėtingu tarptautinės situacijos laikotarpiu? Manau, kad ne. Nėra tam prielaidų.
O jeigu vis tik įvyktų stebuklas ir Z. Balčytis visais išvardintais aspektais staiga pasikeistų į gerą pusę, taptų tvirtu, ryžtingu, nepriklausomu, principingu prezidentu su savo, o ne partijos ar koalicijos stipria komanda, prezidentu, su kuriuo jaustumėmės saugūs, jaustume, kad jis nebijos aukoti savęs, kad neieškos atsarginių variantų sau sudėtingesniais momentais?
Tada kyla klausimas kam eksperimentuoti dėl tokios nykstamai mažos tikimybės? Juk dabar jau turime tokią Prezidentę. Štai čia ir būtų labai paprasta penktoji priežastis – kam eksperimentuoti, jeigu turime Prezidentę, kuri nesudaro jokių prielaidų turėti tas keturias aukščiau išvardintas nebalsavimo priežastis. Tad leiskime jai toliau dirbti.
Taigi, nematau jokių priežasčių, kurios leistų manyti , kad dabar turime pakeisti gerai dirbančią Prezidentę. Tiesiog ne todėl, kad ją laikyčiau absoliučiai idealiu vadovu. O dėl to, kad kitas variantas tiesiog žymiai blogesnis ir rizikingesnis. Taigi negaliu sau leisti balsuoti už Z. Balčytį, o dėl to juk ir jam geriau. Atsipūstų sau lengvai žmogus, jei jo neišrinktų. Dirbtų sėkmingai europarlamente ir džiaugtųsi gyvenimu. O ir aš pasidžiaugsiu, kad neužkroviau žmogui naštos, kurios jis nelabai nori.
