Kreipiuosi į tuos, kurie turi brangių žmonių, į tuos, kurie gali sau leisti svajoti, į tuos, kurie žino, ką reiškia džiaugsmas gyventi. Kreipiuosi į visus.
Gerbiamas skaitytojau,
Tikriausiai sutiksi su manimi, kad kiekvienas mūsų trokšta laimės, nenorėdamas kentėjimo. Šiuo klausimu visi esame vienodi. Taip pat ir septyniolikmetė Kotryna. Nors nebuvome susitikę, esu garantuotas, kad paklausta, ar turi svajonę, Kotryna ilgai nedvejojusi atsakytų „Taip“.
Galbūt jos noras būtų kitoks nei mano ar Tavo, o galbūt ir labai panašus. Svarbu tai, kad mes, o taip pat ir Kotryna, norime turėti galimybę svajoti. Gyventi. Kartais, atrodo, priimame tai kaip savaime suprantamą ir net klausimo nevertą dalyką, užmiršdami, koks tai trapus ir esminis mūsų kasdienybės aspektas – turėti galimybę svajoti.
Šį trumpą laišką Tau, Skaitytojau, sugalvojau parašyti pagalvojęs apie tai, kokia reta, o galbūt tik iš pirmo žvilgsnio ne(pa)stebima, galimybė atsirado mūsų kelyje – praktikuoti dosnumą.
Atsiprašau, gerbiamas Skaitytojau, jeigu atrodysiu vulgarus šioje laiško vietoje Tavęs paprašydamas atsakyti į tokį klausimą: kokia yra gyvybės kaina? „Gyvybės kaina?“, – galbūt paklausi pagalvodamas, ką galėtum paaukoti dėl mylimo žmogaus ar savo gyvybės. Galbūt net apkaltinsi nekorektiškumu, sakydamas žinąs, kad tai pinigais neįperkama, juk yra daugybė turtingų žmonių, Anapilin išėjusių. Išties. Atrodytų yra būtent taip.
Skaitydamas Kotrynos istoriją pasijutau bejėgiu padėti, bet būtent tada suabejojau. Ar tikrai? Daugiau nei šimtas tūkstančių litų – milžiniški pinigai. O mūsų tik... tiek daug?! Suglumęs – galbūt tai yra tinkamas žodis apibūdinti tą būseną, kurioje atsidūriau.
Prisipažinsiu, Skaitytojau, nepamenu karto, kai galėjau sąmoningai prisidėti, gelbstint gyvybę.
Prasmingas žygdarbis? Manau, taip. Ypač, jei gelbėja tuos, kurie mums svarbūs. „Idėja graži“, – galbūt pasakysi ir nedvejodamas paklausi: „Bet kiek realu tai įgyvendinti?“
Šioje vietoje prašau pagalvoti apie tai, kad mūsų, skaitytojų, per daug, kad reikėtų aukoti savo gerovę. Mūsų tiek, kad kiekvienam atskirai įžiebus nedidelę liepsnelę kartu galima suspindėti vilties ir gyvenimo šviesa. Kaip?
Prisiminti Kotryną ir vieną kartą per savaitę pasitenkinti kuklesne vakariene, prisiminti Kotryną ir kartą per savaitę iš darbo grįžti pėščiomis, vieną kartą vietoje pasilepinimo pasidalinti viltimi ilgai gyventi su Kotryna; pabandykime vieną kartą pasitenkinti maža dovana sau, smulkesniu suvenyru ar vėlesne kelione, atidarykime kartu kišenėlę, į kurią galėtume dėti dovanas kitiems.
Nelaukime, kol tai padarys kiti. Suraskime laiko Kotrynai. Mūsų per daug, kad galėtume nieko nedaryti, kai padaryti reikia tiek nedaug – mažo lašelio pastangų ir neabejingumo.
Pažvelk, gerbiamas Skaitytojau, į mylimą žmogų ir, pabandęs jį įsivaizduoti Kotrynos vietoje, nelik abejingas.
Taip, būtent tu. „Kodėl aš?“, – galbūt paklausi. Jeigu Tu nepasiryši ištiesti pagalbos ranką, kodėl manai, kad ją turi ištiesti kitas? O ir ar galima tuomet tikėtis, kad prireikus ją išties Tau? Dalinkimės, nes tai daryti ne tik naudinga, bet ir gera.
Tikiu, kad kartu mes galime padėti Kotrynai.
Su viltimi,
Skaitytojas
