Ketvirtadienį pirmasis Lietuvoje skaitytojų naujienų portalas IKRAUK.LT publikavo skaitytojos Vaidos atvirą laišką premjerui Algirdui Butkevičiui. Skaitytoja klausė, ar „nevykusiai vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministerijai, nusipelnė eurokomisaro posto“. Publikuojame gerb. A.Butkevičiaus atsakymą.
Miela ponia Vaida, suprantu, kad sergančio vaiko mamai labiau reikia ne užuojautos, bet realios valstybės pagalbos, sprendimų, kurie palengvintų naštą. Tikriausiai tai, ką išsakėte jūs, galvoje turi ne vienas žmogus, tad nuoširdžiai ir viešai noriu atsakyti ne tik į jūsų laišką, bet ir tai visuomenės daliai, kuriai rūpi situacija sveikatos apsaugos srityje.
Kaip teatro užkulisiuose vyksta įvairūs dalykai, kurių nemato žiūrovas spektaklio metu, taip ir politikoje, priimant vieną ar kitą sprendimą pasitaiko tam tikrų nesusipratimų, apie kuriuos nežino visuomenė, bet mato tik to nesusipratimo rezultatą. Tokių dalykų neturi būti, o jei įvyksta – klaidos turi būti nedelsiant ištaisytos, kas ir buvo padaryta ministro Vytenio Povilo Andriukaičio.
Gali nemėgti žmogaus, gali būti nepatenkintas vienu ar kitu sprendimu, tačiau negali nepripažinti, jog V.P.Andriukaitis yra vienas iš nedaugelio ministrų, pripažinusių padarytą klaidą, ir dar nespėjus visuomenei patirti žalą, suskubusių ją ištaisyti.
Ciniškumu pavadinote sprendimą sutrumpinti paliatyviosios slaugos laiką iki 2 mėnesių, tai, be abejonės, atrodo ciniška, kai nežinai visos situacijos, kodėl taip įvyko. Pabandysiu paaiškinti.
Niekam ne paslaptis, kad šioje srityje susiduriama su valstybės teikiamų paslaugų nesąžiningu naudojimusi asmeniniais tikslais, pasitaiko atvejų, kai tokiomis paslaugomis ne vienerius metus naudojasi ne tie, kuriems iš tiesų reikalinga pagalba. Ar tuomet nebūna pikta ir skaudu?
Pavyzdys paprastas: kaip sakoma, „tetų“ ir „dėdžių“ dėka devynerius metus ligoninėje slaugomas žmogus, kuriam iš tiesų dar nereikia tokios slaugos, kuris dar gali gyventi ir džiaugtis gyvenimu, jei tik „netrukdytų“ giminėms. Yra tokių, kurie tiesiog pasinaudoja situacija nenorėdami prižiūrėti savo artimojo – tai irgi yra ciniška. Bet pripažinkit, tokių atvejų pasitaiko.
Suprantu, kad sergančio vaiko mamai labiau reikia ne užuojautos, bet realios valstybės pagalbos, sprendimų, kurie palengvintų naštą.
Dėl tokių nesąžiningų žmonių slaugos netenka tie, kuriems jos iš tiesų labai reikia. Sveikatos apsaugos ministras norėjo užkaišioti tas landas, kuriomis gali pasinaudoti nesąžiningi žmonės, tikėjosi parengti įstatymą su dideliu sąrašu tam tikrų išimčių tiems, kuriems tokai slauga reikalinga. Ministras dirba ne vienas, darbuotojai, kurie rengė įstatymo projektui formuluotes, neįvertino, joggali kilti problemų. Į viešumą buvo paleistas ministro įsakymas, be minėto sąrašo, kuriame būtų surašyti tie atvejai, kada rekomenduojama pratęsti slaugą daugiau nei 2 mėnesiams. Viešojoje erdvėje kilo pasipiktinimų banga ir diskusijos – ir tai natūralu. Tokia reakcija demokratinėje valstybėje davė vaisių – ministras pamatė, kur klaida ir suskubo ją taisyti. V.P. Andriukaitis atšaukė įsakymą visuomenei dar nepajutus žalos. Pavedė specialistams ieškoti geresnio sprendimo, kad nenukentėtų ligoniai, kuriems iš tiesų reikalinga slauga, palengvinanti sergančiojo kančias.
Taigi ministras prisiėmė atsakomybę, pripažino klaidą ir ją ištaisė. Tikiu, jog tokį ministro žingsnį visuomenė vertina labiau negu tokį, kai ministrai, padarę klaidų, jokiu būdu to nepripažįsta, ir klaidų netaiso, o tuo metu kenčia eiliniai Lietuvos žmonės.
Kita jūsų išsakyta mintis – neva netinkamas sprendimas dėl priemokos už kompensuojamus vaistus, konkrečiai dėl insulino. Jūs teisi – kompensacijų tikslas – padėti ligoniams geriau kontroliuoti savo ligą, bet kartu ir padėti tiems ligoniams, kurie tiesiog neturi iš ko pirkti būtinus vaistus.
Tačiau ar kada susimąstėte, kodėl vienos farmacijos bendrovės parduoda vaistą vienokia kaina, o kitos tos pačios cheminės sudėties vaistą bruka gerokai brangiau? Kodėl ligoniui receptą išrašantis gydytojas pasiūlo brangesnį vaistą, tuo tarpu ligonis galėtų išleisti mažiau, nes toks pat kitos farmacijos kompanijos gaminamas vaistas parduodama pigiau. Šitą įsišaknijusį kai kurių farmacininkų ir gydytojų (jokiu būdu nesakau, kad visų) bendradarbiavimą siekiama išrauti su šaknimis, nes dėl to kai kas lobsta iš tų pačių sunkiai sergančių ligonių. Ar tai nėra ciniška?
Sveikatos apsaugos ministerija mane informavo, jog dėl vaistų kainų nuolat kalbasi su farmacijos kompanijomis, siekia tas kainas sumažinti. Deja, tai užtrunka ilgiau nei norėtųsi. Jūs sakote, kad diabetu sergantys Lietuvos gyventojai privalės pirkdami insuliną mokėti priemoką, tačiau ar visuomenė žino, kad yra insulino, kurį ligonis gali rinktis, ir už kurį priemokos mokėti nereikės. Toks insulinas tiesiog yra pigesnis, kodėl reikia rinktis brangiausią vaistą?
Taigi matome, kad Lietuvoje, kurioje gyvuoja laisvoji rinka, yra įvairių farmacijos kompanijų, kai kurių jų atstovybės Lietuvoje nepadarė to, ką padarė atstovybės užsienyje, todėl kainos yra didesnės, ir už tokius vaistus reikia priemokos. Ministerija užtikrino, jog daro viską, kad insulinas atpigtų, derasi su motininėmis farmacinėmis kompanijomis. Problemos yra sprendžiamos ir, tikiu, bus išspręstos – tai Vyriausybės pareiga.
Labai tikiuosi, kad mano paaiškinimas bus naudingas tiems skaitytojams, kurie norine tik piktintis, bet ir suprasti, iš kokilo šios problemos. Sveikatos apsaugos ministerija nesėdi rankų sudėjusi, ir tikiu, kad kartu su visuomene, diskutuodami, rasime tokius sprendimus, kurie išpildys Lietuvos žmonių lūkesčius.
