Jau dvi dienas su dideliu malonumu stebiu trilerį, kuris jau vakar buvo labai skambiai pavadintas “D. Pavalkis smogė iš pasalų: įteisintas privalomas matematikos egzaminas”. Šiandien klausiausi antros trilerio dalies per Žinių radiją laidoje “Pozicija”. Jei būčiau žiūrėjęs tokį trilerį per televiziją, sakyčiau, kad scenarijus silpnas, vaidyba – šiaip sau, o režisierius nevertas net B kategorijos filmo vardo.
Žinoma, vos prasidėjus rugpjūčiui pamatyti didžiausiame naujienų portale smagų trilerio anonsą buvo visai malonu. Kaip gi nesusigundysi pažiūrėti visą veiksmą, jei anonsas skelbia:
“Kaip įteisinti dalyką, kuriam nemažai kas nepritaria? Ogi įsakymą pasirašyti per patį atostogų įkarštį ir niekam apie jį nepranešti.”
Tiesa, vėliau anonsas sušvelninamas paprastu paaiškinimu – taip pasielgė švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis, tyliai įteisinęs privalomą matematikos egzaminą tiems, kurie norės studijuoti nemokamai. Na jei tyliai, tai gal ir gerai? O gal reikėjo kokios viešųjų ryšių akcijos?
Todėl šiandien Žinių radijo eteryje paklausęs ministro D. Pavalkio trumpo komentaro dėl nuo 2016 metų “privalomojo” matematikos egzamino visai teko nusivilti – jokio skandalo, jokio kriminalo ir jokios intrigos:
“Turime mąstyti kiek plačiau, turime mąstyti valstybiškai, ko Lietuvai reikia. Ir dauguma, ko gero, šią mintį palaiko. Bet tas matematikos egzaminas, gal ne „grynasis“, bet skatinantis logiką, mąstymą, pastumiantis mokinius link tiksliųjų mokslų, yra reikalingas.”
Prisipažinsiu, kad esu vienas iš tų, kuriam atrodo toks matematikos egzaminas reikalingas.
Prisipažinsiu, kad esu vienas iš tų, kuriam atrodo toks matematikos egzaminas reikalingas. Na jei ne visiems (taip ir padaryta), tai bent daugeliui žmonių. Turiu ir dar daugybę argumentų, kodėl Lietuvoje reikalinga dar daugiau valinių sprendimų dėl mokslo ir švietimo sistemos pertvarkymo. Reikia keisti ir mokymosi procesus, reikia keisti ir žinių tikrinimą. Bet dabar tema – tik matematikos egzaminas.
Jei jau vis dažniau kalbame apie globalią jaunų žmonių konkurenciją pasaulinėje arba bent jau Europos rinkoje, turime pamiršti verkšlenimus ir nusiskundimus, kad per sunku mokytis, per daug dalykų, pernelyg sunkūs egzaminai ir pan. Nes toks verkšlenimas viešoje ir privačioje erdvėje iš esmės suteikia neadekvačių vilčių jauniems žmonėms ir jų tėveliams, kad net lepšiai gali konkuruoti globalioje rinkoje. Taip jau sutapo, kad dar iki šio matematikos egzamino trilerio pasirodymo galėjome stebėti ir ne vieną tragikomediją, kurioje herojumi ir režisieriumi buvo jaunas ir ambicingas abiturientas. Štai viena tragikomedijų, kuri pasirodė viename naujienų portale dar gegužės pabaigoje po anglų kalbos egzamino ir vadinosi “Mintys po egzamino: „Turbūt teks emigruoti“:
“Šiandien aktuali tema – emigracija. Niekada nesvarsčiau apie mintį išvykti į užsienį, nes dvylika metų mokyklos suolą tryniau ne šiaip sau, o uoliai mokiausi ir dirbau. Tačiau šiandien mes, abiturientai – sumišę. Nebežinome, ko tikėtis matematikos ar lietuvių kalbos egzaminuose.
Mintys apie emigraciją galvoje sukasi vis dažniau. Jeigu nepavyks įstoti į valstybės apmokamą vietą – emigruosiu, be jokios sąžinės graužaties. Ir tai ne mano vienos, o daugelio abiturientų tikslas.”
Na pasakykite man kas nors, ar skelbdami tokias jauno žmogaus mintis mes jaučiame, kas čia vyksta? Kuo paremti tokie samprotavimai? Atrodo, kad labai didelaiis lūkesčiais. Ir realybe, kuri kartais keičia mūsų lūkesčius. Tai vadinasi gyvenimas. Tačiau jei jaunas žmogus susidūręs su pirmaisiais savo veiklos vertinimais švaistosi tokiomis frazėmis kaip “jeigu nepavyks įstoti į valstybės apmokamą vietą – emigruosiu, be jokios sąžinės graužaties“, tai čia yra kas? Šantažas? Grasinimas?
Jei tai būtų adekvatus jaunas žmogus, jo artimieji paklaustų, ar toks emigrantas bet kurioje kitoje šalyje turi daugiau šansų pasiekti karjeros aukštumų nei Lietuvoje? Gal net turės privalumų, jei nuvažiavęs į Angliją ar Airiją pradės visiems darbdaviams kalbėti, koks jis yra genialus, bet supuvusi Lietuva nevertina jo 12 metų vargo ir dar vertė laikyti sunkius egzaminus? Abejoju ar toks požiūris bus privalumas.
Ir jei toks jaunas žmogus sako, kad jo tikslas yra emigruoti negavus valstybės finansuojamos vietos universitete, tuomet mano klausimas jam būtų dar paprastesnis – o ką sprendžia ir siūlo emigracija? Nemokamas studijas bet kuriame prestižiniame universitete? Gerai apmokamą darbą vos vidurinį išsimokslinimą turinčiam žmogui iš Lietuvos? Atrodo ir juokinga ir graudu, kai skaitai tokias mintis. Labiau graudu, nes norisi žmogų grąžinti į realybę – konkurencija didėja ir didės visada. Darbo rinka nebebus jau niekada tokia, kur bet kuris gali gauti gerai apmokamą darbą su visomis kitomis privilegijomis. Visa tai skirta tik gabiausiems, darbščiausiems ir atkakliausiems. Ir dėl to reikia labai labai stengtis, dirbti, siekti, kartais net nusvilus vienoje vietoje vieną kartą bandyti iš naujo. Nes privalomas matematikos egzaminas yra dovana ir šansas, jog dar iki egzamino pavyks susivokti, jog reikia kuo daugiau ir kuo įvairesnių žinių. Žinoma, jei jei nori pagauti savo sėkmės paukštę.
Ir šiandien gavus mokamas studijas yra galimybė studijuoti ir dirbti. Derinti darbą ir studijas. Tai reiškia, jog galima STENGTIS, SIEKTI, KOVOTI. Už save ir savo ateitį. Be jokios sąžinės graužaties, jog kažko nepadarei pats.
Kitu atveju galime užauginti jau trečios kartos sovietinius mankurtus, kuriems visur ir už viską atsakingi yra valstybė, sistema, politikai, kaimynai ir t.t.
