„Radži ieško žmonos“ – tai bene keturis mėnesius vykstantis realybės šou, kuriame dainininkas ieško sau antrosios gyvenimo pusės. Projektui artėjant link finalo, nutariau ir aš pasidalinti savo nuomone iš studentiškos pusės.
Mano ir kambario draugės tradicija - žiūrėti, kaip mes jau dabar įvardijam, „Radžešą“ - prasidėjo vieną rugsėjo šeštadienį, kai tiesiog neturėjome ką veikti. Vėliau sekė antras, trečias savaitgalis, kol galiausiai taip įsijautėme į šį projektą, kad žiūrėjimo laiką perkėlėme į paprastą darbo dieną, dėl laiko stokos. Draugai, išgirdę, kad žiūrime „Radži ieško žmonos“, visada išgirsta tik vieną pasiteisinimą - „tai mūsų savaitės džiaugsmelis“. Kas teisybė, tas ne melas. Po sunkių paskaitų universitete nieko kito nesinori, tik atsijungti nuo pasaulio. Tam puikiai padeda realybės šou, į kurį įsijausti nereikia daug mąstymo.
Žiūrėdamos projektą jaučiamės it kritikės. Pirmiausia aptariame visų merginų išvaizdas, kokia Natalijos Bunkės suknelė, ar jai dera auskarai, kokia iškirptė, vėliau seka ir pačių pretendenčių į žmonas aptarimas. Niekada pro akis nepraslysta šukuosenos, aksesuarai, suknelių spalvos, ilgiai bei raštai. Po to ir pats susimąstai, ar taip rengtumeis, kai tave mato beveik visa Lietuva. Juk nebe reikalo sakoma: „Pagal drabužius sutinka, pagal protą palydi“. Nors finalo link pastebėjome pokyčius į gera.
Antras žingsnis, kuris nepraslysta pro akis stebint šou, tai dalyvių veiksmai bei poelgiai tiesioginio eterio metu bei už jo ribų (omenyje turiu dvarą, kuriame dalyvės, kaip paaiškėjo, gyvena ne visą laiką, nors teigiama kiek kitaip). Apkalbos, ginčai, šaukimas viena ant kitos, muštynės, peštynės ir visos kitos nesąmonės. Dažnai to taip juokingai pateikto realiame gyvenime nepamatysi.
Vakaro diskusija taip pat neapsieina be visiems rūpimo klausimo: „Kiek čia viskas surežisuota?“ Pradedame seklio darbą. Kartais neįmanoma atskirti, ar merginos tikrai taip elgiasi, ar joms taip liepiama. Pastebėjusios, kad laidos ištrauka surežisuota, pasijaučiame lyg auksą atradusios (skamba gan paradoksaliai, nes juk pats Radži auksą vokeliais siunčia). Labiausiai įsiminė viena draugo frazė, ištarta, kai jis nusprendė prisijungti prie mūsų linksmojo vakaro (ko vėliau labai gailėjosi): „Pala, bet jūs juk žinot, kad viskas surežisuota ir tai visiška nesąmonė?“ Atsakymas buvo aiškus ir trumpas: taipt, nes ilgesnis atsakymas būtų trukdęs toliau žiūrėti šou.
Po „Radžešo“ vakaro atsiranda tik dvi mintys, kokie žmonės galėtų veltis į visa tai, ir ar pats tam pasiryžtum. Svarbiausia tai, kad projekte dalyvauja ne tik vyresnės, tačiau ir mokyklą pabaigusios ar studentiško amžiaus merginos. Atvirai sakant, net su šakėm niekas manęs nenuvarytų į projektą, nebent norėčiau susilaukti dėmesio ir atpažinimo gatvėje, nes, pripažinkime faktą, pats lengviausias būdas išgarsėti yra televizija, o ir neblogų pažinčių įmanoma rasti.
Dar vienas klausimas, neduodantis ramybės nei man, nei kambario draugei, ar po šou Radži iš tikrųjų ves? Bandome žvelgti iš kelių perspektyvų. Jei pats galėtų išsirinkti žmoną, gal ir vestų, nors per trumpas bendravimo laikas, kito žmogaus nepažinimas. Dabar dainininkui nuotaką išrenka žiūrovai. Kur čia teisybė? Lyg grįžimas į senus laikus, kai liepdavo tekėti/vesti už to ar ano ir kito pasirinkimo nebūdavo. O jei ves, nes to reikalaus šou tęstinumas, tai po kurio laiko dar vienos skyrybos prisidės prie suvestinės? Na, bet jei laimės mūsų favoritė, reikia tikėtis, kad viskas bus kuo puikiausiai.
Paliubomu šis projektas intelekto neprideda nei vienam. Žvelgiant iš gerosios pusės, pirmiausia supranti, kaip viešumoje nederėtų elgtis, ir atsigriebi juoko dozę už visą savaitę. Merginoms galėčiau palinkėti tik stiprybės, jei pasiekė finalą, vadinasi, to vertos. O mielojo Radži galėčiau paklausti tik vieno: negi neįmanoma susirasti žmonos be televizijos pagalbos?
Gina Židžiūnaitė
