Daugelis, o ypač jaunesniosios kartos atstovai, juolab tie, kurie nebuvo ir nėra labai aistringi The Beatles gerbėjai, pamatę knygos autorės vardą bei pavardę, gali ir nustebti.
Pavardė lyg ir „to Lenono“, bet kas ji tokia, toji Sintija? Kodėl knyga pasirodė tik dabar? Juk labai paprasta rašyti apie žmogų, kurio jau seniai nebėra ir kuris negali apsiginti. Ką naujo dar galima sužinoti apie asmenį, apie kurį, regis, mokyklose drąsiai būtų galima įvesti specialųjį kursą?
Juk dauguma (net ir The Beatles „negerbėjai“, jeigu tokių gali būti) žino, kad Džono Lenono gyvenimo meilė, lemtingoji moteris, neslepiama ir net viešinama pasija ir t. t., ir pan., yra Joko Ono. Ir taškas. O juk juodu susipažino tada, kai The Beatles jau buvo tikros žvaigždės...
„Atėjo laikas, kai jaučiuosi pasirengusi papasakoti tiesą apie Džoną ir save, apie mūsų drauge praleistus metus ir gyvenimą po jo mirties. Yra tiek daug visko, ko niekada nesu pasakojusi, tiek daug niekada neišsakytų atsitikimų, neišreikštų jausmų – ir didžiulės meilės, ir skausmo, kančios, pažeminimo“, – tokia įžanga Sintija pradeda pasakojimą.
Knyga, kurią paimsite į rankas, atsakys į šiuos klausimus ir užmins daug naujų bei paneigs daugelį stereotipų ir apie grupę The Beatles, ir apie Džono Lenono gyvenimą bei atvers kad ir subjektyvų (o ar gali būti kitaip?), bet netikėtą, liūdną, iš pirmų lūpų papasakotą pirmosios Džono Lenono žmonos Sintijos (Pauel) Lenon gyvenimą iki Džono Lenono, su juo ir po jo. Ne tik atvers, bet ir nustebins („Tai štai kaip viskas buvo...“), galbūt papiktins („Argi galima taip žemintis???“), galbūt ir sugraudins („Va čia tai tikroji meilė.“).
„Kaip tik todėl aš ir noriu papasakoti tikrąją istoriją apie tikrąjį Džoną – siutinantį, mielą, kartais nuožmų, tačiau linksmą, genialų ir vargo patyrusį žmogų, kuris pasauliui padarė didžiulę įtaką“, – rašo Sintija, kuri su Džonu susipažino dar koledže ir išgyveno su juo patį „bitlomanijos“ piką.
Galbūt autorę galima „kaltinti“ tam tikrais eufemizmais, nutylėjimais, daugeliu atvejų (kur ten daugeliu, – 99 procentų) kaltės prisiėmimu, net kai tikrai nebuvo būtina, tačiau tikrai negalima apkaltinti nenuoširdumu. Kartais ji netgi atvira iki nepatogumo.
Tačiau labiausiai nustebina (ar tikrai?) paskutinė knygos pastraipa, tarsi išvada, apibendrinanti viso gyvenimo opusą:
„Kažkas neseniai manęs paklausė: jei viso to pradžioje būčiau žinojusi, kas laukia, – ar būčiau tam ryžusis? Mano atsakymas – ne. Žinoma, niekada negalėčiau gailėtis, kad turiu tokį nuostabų sūnų. Bet tiesa yra tokia: jei, būdama paauglė, būčiau sužinojusi, kuo baigsis mano meilė Džonui Lenonui, būčiau tą pačią akimirką apsisukusi ir nuėjusi šalin.“
Knygos redaktorė Simona Mažeikienė
