Jau praėjo daugiau negu 20 metų po mūsų Nepriklausomybės, tačiau žmonės nors ir atradę laisvę nežino ką su ją daryti, kaip mėgautis nepriklausomybe, kuomet pilvas gurgia, o kainos už maistą brangsta, tačiau tavo sąskaitos nepuošia begalybė nulių.
Dauguma mūsų gimę iki 1990 metų suprantame jog reikia dirbi, tam jog išgyventi, tačiau daugelis neatsižvelgia į savo vidinius norus. Lietuvos visuomenėje yra įprasta dirbti tai kas neša pinigus, tačiau niekas nevertina asmeninės kūrybos. Galime sakyti jog mes užprogramuojame žmogaus norą užsiimti vienais ar kitais dalykais į pelningą ir nepelningą veiklą, natūraliai mes patys vėliau nemokam ir nevertinam kitų norų.
Mes ne esame pasiruošę mokėti pinigus už tai kas atrodo neverta pinigų. Muzika, teatras, kitų žmonių laikas teikiant konsultacijas. Todėl dažiausiai norime įrodyti sau ir kitiems jog aš irgi galiu tai padaryti, visi nori pasijusti superherojais, iškišti pirštą į dangų ir pasakyti “Ką aš padariau ir sutaupiau”!
Atrodytų nieko blogo tame, tačiau supermenų visuomenėje ir gimtinėje, necirkuliuoja pinigai, vadinasi Vardenis, Pavardenis, dirbantis amatą X, negaus pinigų, nes visuomenėje bus suformuota, jog jo darbas nieko vertas. O jeigu tu jauti jog tai nori daryti ir nori iš to išgyventi, asocijacijos gali palaužti tavo vidinį aš, juk visuomenė sako jog mano darbas nieko vertas, vadinasi ir aš nieko vertas…
Taigi po 20 metų mokykloje mus moko tos pačios abecėlės, matematikos, literatūros, vis dar gąsdinami vaikai jog jeigu nesimokins bus valytojais, ar juodadarbiais. Tačiau pasirodo tobuloje valstybėje “Lietuva” juodų darbų nėra, keliai ir namai pasistato patys, ofisai išsilavalo patys ir pan. Dar keisčiau atrodo jog vis daugiau atsiranda juodadarbiu su aukštuoju išsilavinimu. Taigi kur gi yra spranga ?
Žmonės dar vis nėra mokomi kaip atrasti save, kaip tvarkyti savo finansus, kas yra kapitalizmas ir kodėl aš turiu vertinti kiekvieną savo minutę ir įvertinti materialiais vienetais. Mes ne esame mokami gerbti aplinkinius ir pripažinti, jog kiekvieno darbas yra svarbus. Mes ir toliau vogiame pasitaikius galimybei, nes taip darė ir buvo priimta komunizmo laikais apie kuriuos kai kurie girdėjo iš tėvų ar senelių, kadangi tai buvo vienintelis būdas gyventi geriau. Jeigu Vardenis, Pavardenis gyvena geriau, vadinasi jis tai gavo lengvai ir turi dalintis su manim. Mes dar vis esame mokomi mokyklose “PAKLUSK IR TAU BUS DUOTA”. Kuomet matau savo tėvų nugyventą gyvenimą, mokėtus mokesčius pamatau, jog jie gaus ne pensiją, o pašalpą, kuri leidžia nemirti badu.
Lietuvoje nėra kultūros židinio, nėra vieningumo ir pagarbos. Tai yra daroma pavieniais Don Kichotais, kurie išvykę ieškoti laimės svetur bando ar bandė pasėti gerumo sėklą gimtąjame krašte. Tokie didvyriai kaip Valdas Adamkus, Juozas Kazickas, Nijolė Oželytė ir pan. kažkodėl nėra rodomi rodomi žydruose ekranuose, o TV tik ir transliuoja vagystes, žmogžudystes ir seimo narius, kurie apsivogė ir nėra nuteisti…Nors dauguma jaunimo gali teigti jog neklauso, neskaito, nežiūri, tačiau tokia edukacija yra ir nesąmoningai yra įdiegama mūsų galvose.
Šiuo metu dar vis esame kiaulidėse ir jau daugiau nei 20 metų mindome tą patį mėšlą, džiaugiamės tėkšdami vienas kitam purvu į veidą, nors nė vienam tai nepatinka, tačiau tai vis dar vyksta iš įpročio. Dauguma apsimetinėja optimistais, nors pavargę patys nuo savęs krinta į lovą ir tyliai kukčioja apverkdami savo kaukes.
Lietuvai reikalingas stiprus vedlys kuris išdrįs pasakyti žmonėms tiesą ir ves į šviesą, tačiau kiek laiko to reikės laukti ir ar mūsų aplinka yra pribrendusi duoti kelią šviesos lyderiams…
Artūras Mickus
