Einšteinas teigė: „Jei laikytume, kad sėkmė lygu A, tada sėkmės formulė būtų tokia: A = X + Y + Z. X reikštų darbą, Y – mokėjimą rizikuoti, o Z – gebėjimą laikyti liežuvį už dantų“. Paprastai tariant, pagal šį genijų, rizika sudaro net trečdalį gyvenimo sėkmės. Neseniai atsiradusio ir staigiai išpopuliarėjusio koučingo (lyderystės mokslo) specialistai ir propaguotojai sutartinai gieda: koją nepatyrusiems verslininkams kiša būtent rizikos baimė. Baimė žengti pavojingą žingsnį, baimė suklysti ir paslysti. Juk pagal šiuos mokytojus, kas daugiau klysta, tas greičiau laimi. „Svarbu ne kaip žemai krenti, o kaip aukštai atšoki“.
Kad ir kiek mokytojų, dažnas verčiau pasirenka kitų pramintą „normalų“, stabilų kelią...
O kiekvienas žmogus nori (tai užkoduota jo prigimtyje) rizikuoti – tik bijo. Nekalbu apie balansavimą tarp mirties ir gyvybės ekstremalų susiėjimuose arba riziką būtent versle. Aš turiu omeny rizikavimą kasdienybėje – nusišypsojimą nepažįstamajam, naujo užsiėmimo išbandymą – ir gyvenime – riziką, siekiant savo svajonių. Nors, ateidamas į pasaulį, atsineša kalną galimybių, visą užnugarį galimybių, apvalioje Žemėje žmogus gali nuveikti tiek daug, tačiau jo baimė nustelbia ir nukiša gilyn šį nuostabų privalumą. Sakoma, kad žmogus neišnaudoja net 91proc. savo smegenų. Aš tą patį pasakyčiau apie galimybes – neišnaudoja jų žmogus, sėdi pasislėpęs namuose ir šildosi kojas, žiūrėdamas „Naisių vasarą“. O jeigu to žmogaus kas paklaustų: „Ar turi svajonių? Ar kažką darai, kad įgyvendintum jas? Ar įgyvendinai savo vaikystės svajones? Ar darai tą, ką tikrai nori daryti?“ Užtikrinu, kad to žmogaus, besišildančio kojas, veidu nuvilnytų liūdna šypsena ir jis teatsakytų kažką panašaus į: „Taip, turbūt, nežinau“.
Išties yra labai nedaug žmonių, nebijančių rizikuoti, ir tai šiurpu. Vienas laimės komponentų – pojūtis, kad laikai gyvenimą savo rankose. Jei bijai rizikuoti, reiškia, kad nepasitiki savo jėgomis išlaikyti gyvenimą. Tačiau tai nesąmonė. Viską lemia požiūris ir mintys. Juk žmogaus nesėkmė niekada nepražudys, jį pražudys mintis apie nesėkmę.
Dažnas žmogus, save drąsindamas, kartoja: „Gyvenu tik kartą“. Tik kartą patiri jaunystę, tik kartą atsiveria galimybė skristi, tik kartą ragauji gyvenimą. Toks požiūris yra labai žmogiškas, sveikas ir, mano manymu, įkvepiantis išbandyti naujus dalykus. Kartą praeiti pro gyvenimą nerizikuojant ir iš jo nepasiėmus, kiek paneši, yra apmaudu. Kiekvienas žmogus turi teisę į svajones ir į jų įgyvendinimą, tačiau turbūt tik kas trečias ar ketvirtas šia teise pasinaudoja. Suvaržymai, stereotipai, kitų žmonių požiūris, kompleksai – eilinio, užguito žmogaus stabdžiai. Jei jis norės gatvėje uždainuoti, tikrai to nepadarys – kažkaip keistoka, nesakykite. Štai tau ir laisvė...
Juokingiausia dalis – „ką aš padaryčiau, jei rytoj būtų pasaulio pabaiga“. Šis klausimas labai dažnai nagrinėjamas, ypač jaunuolių tarpe. O atsakymų iš šių karštų maksimalistų galima išgirsti kuo įvairiausių: „ Aš pribėgčiau ir gatvėje pabučiuočiau gražiausią nepažįstamą vaikiną“, „Pasivoliočiau žolėj ir pajusčiau tikrąją gamtą“... Tai rodo ypatingą žmogaus, kaip gyvūno, polėkį elgtis impulsyviai, bet jis, kaip mąstanti būtybė, yra prikaustytas prie ateities pasekmių. O apie laiko sustabdymo pultelį tikrai visi yra pasvajoję. Oho, kaip, atrodo, pasikeistų gyvenimas, ir baimė rizikuoti nebekankintų, jokios atsakomybės: padarai ką kvailo, žmonėms nepatinka – opa, dvi minutės atgal. Beje, su svaigalais – lygiai tas pats. Kai asmuo apsvaigsta nuo alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų, jis, dar viską sąmoningai suprasdamas, elgiasi impulsyviai – kaip širdis tą minutę šaukia, nes jaučia, kad atsakomybę už kvailus veiksmus galės suversti svaigalams. Todėl girti žmonės rizikuoja žymiai dažniau ir stipriau, elgiasi impulsyviai ir dėl to yra be galo patenkinti, tariasi jaučią gyvenimo esmę. O kai su trenksmu grįžta žmogiškoji bailioji savijauta, dažnai žmogus pasijaučia nelaimingas ir svajoja pakilti į jau praėjusią būseną. Labai malonią erelio būseną.
Sportininkai, beje, savo rizikos alkį patenkina sportuodami.
Žmogus iš nieko gali padaryti kažką ypatinga. Jis turi kuriančiąją galią: gali kurti meną, gali padėti kitam. O svarbiausia, kad turi teisę ir galimybę kurti savo gyvenimą – įdomų, dinamišką, jaudinantį ir nenuspėjamą, su daug pakilimų ir nuosmukių arba ramų, vientisą ir pastovų. Kiekvieno teisė rinktis savo gyvenimo rizikos laipsnį. Tačiau Einšteinas, matyt, kvailys nebuvo – žinojo, ką kalba, vyrukas. Rizikuojantis žmogus – gurmanas, savo gyvenime neatsisakantis nuostabaus skonio prieskonio ir priimantis lemtingus bei kasdienius iššūkius. Žmogus su rizika gimsta, auga ir miršta, o tobulėjimas be rizikos neįmanomas.
