Neslėpsiu – po trečiadienio Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rungtynių su serbais likau labai nusivylęs. Komanda nepateisino mano lūkesčių ir net šiek tiek bijojau, kad taip žaisime visą laiką. Vis dėlto šiandien esu dėkingas krepšininkams už puikų žaidimą su makedonais, todėl noriu pasakyti garsų ir skardų viešą AČIŪ.
Stebėdamas rungtynes džiaugiausi Lietuvos krepšininkų ryžtu, ambicijomis, pasitikėjimu savo jėgomis. Nors pirmo kėlinio metu atrodė, kad žaisti vėl bus nelengva – pirmosiomis minutėmis tikrai bijojau, kad nesėkmė vys nesėkmę, – neilgai laukti teko iki tol, kol abejonės dėl mūsų vyrų žaidimo išnyko.
Ačiū vyrams už narsą, už tikėjimą, už begalines pastangas, už džiaugsmą ir aistras, kurias jie dovanoja krepšinio aistruoliams. Svajoju kiekvienam žaidėjui paspausti ranką.
Man sunku įsivaizduoti, kaip smarkiai jiems turi būti sunku Slovėnijoje. Juk vyrai žaidžia už visą šalį, svetur, puikiai žino, ką lietuviams reiškia krepšinis. Tiek atsakomybės nešti ant savo pečių yra neabejotinai sunku, pateisinti visų lūkesčius – bene neįmanoma.
O kas Lietuvoje būna, jei jie pralošia? Nėra paslaptis, kad mes, aistruoliai, laurus sau prisiimame už kiekvieną pergalę, o pralošus šnekame kitaip – tai jie pralošė, mes žiūrėjome.
Žaisti, kai tave teisia daugiau nei trys milijonai teisėjų, turėtų būti taip smarkiai psichologiškai sunku, kad mūsų krepšininkus gerbiu jau vien už tai, kad jie nedvejodami sutinka žaisti Lietuvos rinktinėje ir apie tai svajoja.
Vakarykštės rungtynės man buvo kupinos azarto, adrenalino ir malonumo. Labai tikiu, kad Europos krepšinio čempionate mes galime pasirodyti puikiai, galime pelnyti brangiausius medalius. To labai linkiu ir komandai, ir visai šaliai. Mes turime užtektinai agresijos ir ambicijų, kad tai pasiektume.
Ačiū, vyrai, už jūsų pastangas, už darbą, už tai, kad laimėjom, kad suvedėm su makedonais sąskaitas.
