Lietuvai įstojus į ES, prasidėjo „pasenusio ir niekam tinkamo“ šalies ūkio modernizacija. Čia pagalbos ranką ištiesė Europa, padėdama modernizuoti įvairias ūkio šakas, skatindama rašyti projektus, kurių pagalba mūsų gyvenimo gerinimui skyrė milžiniškas lėšas.
Ekonominis sąstingis sutapo su galimybe rinktis, nes Lietuva, turėjusi stiprias pozicijas statybų sektoriuje, krizės metu išgyveno sunkų laiką. Planas „žūtbūt“ atgaivinti statybos sektorių, renovuojant daugiabučius gyvenamuosius namus, įstrigo biurokratinėse džiunglėse, o štai čia – naujos investicijos ir galimybės suteikė naujas perspektyvas.
Niekas neneigs, kad komunalinių paslaugų, tame tarpe ir šildymo, atliekų bei vandentvarkos sektoriams nereikėjo pertvarkymų bei modernizacijų. Europos Sąjungos principas skirti lėšas teikiamų paslaugų gerinimui tam, kad pagerėtų visų mūsų gyvenimas, – tikrai geras užmojis.
Europos Sąjungos principas skirti lėšas teikiamų paslaugų gerinimui tam, kad pagerėtų visų mūsų gyvenimas, – tikrai geras užmojis.
Anksčiau už mus nuspręsdavo Maskva, ko ir kaip mums reikia, o dabar mes „patys sprendžiame“. Vykdome ES rekomendacijas, bandome įgyvendinti direktyvų reikalavimus, per daug nesigilindami, ar tai tinkami sprendimai mūsų regionui. Aklai ir uoliai puolėme stengtis pritaikyti viską sau ir, žinoma, persistengėme.
Dažnas mūsų atmins televizijos ekrane ar spaudoje grūmojančius aukščiausius šalies politikus, raginančius kuo daugiau įsisavinti ES skiriamų lėšų. Buvo linčiuojamos Aplinkos ministerija, Ūkio ministerija, kitos žinybos, neva, niekaip negalinčios laiku įsisavinti skiriamų milijardų, o laiku neįsisavinus buvo gąsdinama – lėšos paprasčiausiai prapuls. Prasidėjo savotiškas lenktyniavimas, primenantis sovietmetį – „piatilietku za tri goda“ („penkmetį per tris metus). Paskelbiami memorandumai ir statybos, viena po kitos, pradėtos vadinti valstybinės reikšmės objektais. O ar reikėjo tokios „gigantomanijos“? Ar negalima buvo paprasčiau, lokaliau ir efektyviau?
Lietuvai 2007-2013 m. finansinėje perspektyvoje Europos sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategijos konvencijos tikslui įgyvendinti buvo skiriama: buitinių ir pramoninių atliekų tvarkymui – 200 173 169 EUR, vandens valymui ir nuotekų tvarkymui – 516 997 518 EUR.
Atėjus laikui atsiskaityti, 2013 metų veiklos ataskaitoje Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) paskelbia sensacingą ataskaitą – „NAUDA“.
Ar nepadaryta gerų darbų? Žinoma, padaryta. Vilniaus dumblo įrenginių statyba, Marijampolės dumblo apdorojimo įrenginių statyba, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Klaipėdoje, Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Ignalinos rajone, nutiesus 14,7 km naujų vandentiekio ir 37,9 km naujų nuotekų tinklų, modernizuojami RATC (Regioniniai atliekų tvarkymo centrai), statomos pavojingų atliekų deginimo gamyklos ir dar daugybė kitų projektų su naujausiomis technologijomis, panaudojant milijonines ES lėšas.
Ar svarbūs tuo metu buvo efektyvumo, ekonominio naudingumo kriterijai?
Ar svarbūs tuo metu buvo efektyvumo, ekonominio naudingumo kriterijai? Panašu, kad nelabai. Svarbiausia buvo, kiek ir kuo daugiau „įsisavinti“. Laiko įvertinti ir numatyti mūsų šalies demografinę padėtį, geografines ypatybes, pramonės pokyčius – nebuvo. Pasirenkamos technologijos ir sprendimai, panaudojant patirtį „Ten“, o „Čia“ mažai kam rūpėjo. Jei duoda, reikia imti, o kai reiks eksploatuoti, mokės komunalinių paslaugų vartotojas. Asmeninės atsakomybės nebuvo, rengiami projektai nebuvo viešai aptariami, nebuvo skaičiuojamos kitos galimos alternatyvos. Šūkis: „Mes būsim geriausi, moderniausi, pažangiausi“.
Na, o komunalinių paslaugų vartotojas, kuriam šiandien būtent ir tenka visų šių objektų eksploataciniai kaštai, liko „kraštinis“. Atsakingų už finansų paskirstymą, projektų priežiūrą, projektų vykdytojų atsakomybė „išgaravo“.
Rojus buvo ir yra statybininkams, projektų prižiūrėtojams ir finansus skirstantiems. Savivaldybės kartu su jų valdomais komunalinių paslaugų tiekėjais, nesileisdamos į detalius skaičiavimus, teikia paraišką po paraiškos ir jos laiminamos – taip vienas po kito, tarytum grybai po lietaus, dygsta valstybinės svarbos objektai. Lietuva gražėja ir modernėja ne dienomis, o valandomis. RATC (Regioniniai atliekų tvarkymo centrai) atnaujinami ir plečiami, perkant moderniausią technika, naujus ir, ne paslaptis, prabangius automobilius, remontuojamos administracinės patalpos, personalo mokymui iš tų pačių projektų skiriamos nepamatuotos lėšos, atliekų perdirbimo įmonės statomos kuo didesnės, našesnės ir galingesnės, nors faktiniai atliekų kiekiai mažėja. RATC teritorijos asfaltuotos, šiukšlės apšviestos tarytum Vilniaus Gedimino aikštė, o mūsų kiemų ir gatvių danga skylėta. Supirkta moderni technika, kurios reikės tikriausiai tik kada nors, o ne dabar.
Rojus buvo ir yra statybininkams, projektų prižiūrėtojams ir finansus skirstantiems.
Atliekų tvarkymo sektoriui, įsisavinant ES lėšas, buvo pasirenkami bene brangiausi technologiniai sprendimai, nekreipiant dėmesio, kad mažėjant pramonės apimtims, mažėjant gyventojų skaičiui, šalyje mažėja ir susidarančių atliekų kiekiai.
Spalvotais konteineriais rūšiuoti atliekas yra geras užmojis, bet skatinti žmones tai daryti ekonomiško naudingumo principu buvo pamiršta. Kiemuose pastatyti gražūs konteineriai atliekų rūšiavimui retai kada atlieka jiems numatytą funkciją. Žmonės nesuinteresuoti rūšiuoti atliekų, nes rūšiuosi ar ne, bendra atliekų surinkimo kaina nesikeis. Pasaulio praktika skatina rūšiuoti pirmiausiai dėl to, kad atpigs pati paslauga, pas mus kol kas netaikoma. Taip ir stovi kiemuose daugiau spalvota dekoracija, nei ekonominė nauda pačiam vartotojui.
Gal nėra visa taip liūdna, juk kuriame Lietuvos ateitį už ES pinigus. Tačiau, kaip sakoma, lazda turi du galus. Gaudami ES paramą, turime pridėti ir savų. Tie savi pinigai yra ne komunalinių paslaugų tiekėjo ar savivaldybės, o mūsų, komunalinių paslaugų vartotojų, pinigai, kuriais finansuojami šiai dienai daug kur ekonomiškai neįvertinti, neefektyvūs, nefunkcionalūs ir poreikių neatitinkantys objektai, tampantys našta kiekvienam komunalinių paslaugų vartotojui.
Ir štai čia prasideda atomazga, kur, kaip sakoma, skubos darbą velniai gaudo.
Ir štai čia prasideda atomazga, kur, kaip sakoma, skubos darbą velniai gaudo.
Klaipėdos vandenų 2013-2016 m. investicinė programa per minėtąjį laikotarpį numatė investuoti apie 100 mln. litų į infrastruktūros atnaujinimo bei plėtros darbus. Dalį šios sumos sudaro Europos Sąjungos parama ir valstybės lėšos. Prieš pradedant vykdyti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrą Klaipėdoje, kubinis metras geriamojo vandens bei tokio pat kiekio nuotekų tvarkymas kainavo 4,74 Lt, o pasibaigus grandioziniams darbams, dabar jau 5,32 Lt.
Modernizacijos pasekmė: išlaidos kurui padidėjo 25 proc., didėjo ir elektros bei šilumos energijos sąnaudos bei jų kaina. Išlaidos mokesčiams išaugo beveik 40 proc., didėjo ir darbo užmokesčio sąnaudos. Sudėjus visus šiuos ir kitus kaštus, kainų augimas tapo neišvengiamas. Įmonėms po tokios modernizacijos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kaina didės iki 5,11 Lt/kub. m (10,5 proc).
„Nauda“ įgyvendinamų projektų perspektyva tokia akivaizdi, kad, tarkime, Šilutės gyventojams vanduo brangs beveik 100 proc. – nuo 8,41 iki 16,33 lito (be pridėtinės vertės mokesčio) už kubinį metrą. Prognozuojama, kad Šilalėje vandens kaina kils beveik 70 proc. Raseiniuose, Mažeikiuose, Ignalinoje – apie 50 proc., Kėdainiuose ir Jurbarke – apie 40 procentų, Lietuvos didmiesčių gyventojai kiek ramesni, nes čia numatomas kainų šuolis mažesnis: Vilniuje – daugiau nei 4 proc., Kaune – 8, Klaipėdoje – beveik 13 procentų.
Modernizacijos pasekmė: išlaidos kurui padidėjo 25 proc., didėjo ir elektros bei šilumos energijos sąnaudos bei jų kaina. Išlaidos mokesčiams išaugo beveik 40 proc., didėjo ir darbo užmokesčio sąnaudos.
Įstatymų leidėjai aukštuoju pilotažu pralenkė sveiką protą, sudarydami sąlygas naujiems projektams. 2001 metų liepos 10 dieną Seimui priėmus Geriamo vandens įstatymą, Suvalkijoje neliko nė vieno tiekėjo, kurio vartotojams tiekiamas vanduo atitiktų visus keliamus reikalavimus; išvada – būtina modernizacija ir renovacija. Dėl naujų normų geriamas vanduo brangs dešimtadaliu, o kai kuriuose kaimuose net kelis kartus.
Vilniečiams vandens kainos augimą nulėmė padidėjusios pradėtų eksploatuoti dumblo tvarkymo įrenginių eksploatacinės sąnaudos, padidėjusios sąnaudos išplėsto ir modernizuoto vandens ūkio priežiūrai, atstatymui ir eksploatacijai. Bendrovės infrastruktūra išsiplėtė šimtais kilometrų vamzdžių, atsirado šimtai šulinių, siurblinių, ženkliai padidėjo elektros sunaudojimas.
Per septynerius metus į šalies vandentvarkos sritį investuota beveik trys milijardai litų. Tačiau vandens vartojimas tebemažėja, tad likusiems tenka vis daugiau mokėti už tinklų išlaikymą. Dėl to vandens kaina didės visuose miestuose ir rajonuose, o kai kur – itin drastiškai.
Neefektyvūs, neūkiški ir, dauguma atvejų, skuboti lėšų įsisavinimai grįžta mums sunkesniu ir brangesniu, o ne geresniu, kaip to buvo tikėtasi, gyvenimu. Infrastruktūros išlaikymui didinami mokesčiai ir įvedami tarifai, už komunalines atliekas mokame ne pagal jų kiekį, o pagal gyvenamą ar veiklos vykdymui naudojamą plotą ar naudojamų konteinerių tūrį. Spalvotų konteinerių aptarnavimas didina mūsų kaštus, kai tuo tarpu turėtų mažinti mūsų bendrų atliekų surinkimo kaštus...
Pradedant 2014-uosius ir užverčiant praeities lapą, galima drąsiai pasakyti, jog nebenorime tokių klaidų, nebenorime likti „tik“ komunalinių paslaugų vartotojais, kuriems ir tenka visi kaštai už kažkieno padarytas klaidas. Kovoti su komunalinių paslaugų tiekėjais monopolininkais, besirūpinančiais tik savo gerove, pavieniui yra sunku, o siekiant tikslo kartu mes stipresni ir turime patirties. Apie tai byloja laimėtos bylos teismuose, tik žinome apie jas nedaug, nes jų viešinimu nesuinteresuoti monopolininkai.
Tam, kad būtų einama ekonominio naudingumo, efektyvumo keliu, buvo įsteigta Lietuvos komunalinių paslaugų vartotojų asociacija. Ši asociacija kviečia ir jus – bendruomenes, bendrijas, pavienius žmones, įmones ir įstaigas – jungtis, kartu siekti, kad komunalinių paslaugų vartotojų teisės būtų integruojamos į visus ekonomikos bei valstybės valdymo, savivaldos sektorius bei užtikrinamas efektyvus jų įgyvendinimas.
Saulius Novikas, Lietuvos komunalinių paslaugų vartotojų asociacijos prezidentas
