Po savaitgalio Kaune visi vienu metu sugalvojo važiuoti į darbą. Pastarasis matyt neišgirdo maldelių „būti vilku ir pasprukti į mišką“, tad iš miškų, kaimo turizmų, naktinių festivalių ir rytinių rūkų visi sėdo į automobiliukus ir pajudėjo tikslo link. Gerai. Daug geriau negu važiuoti į Lenkiją apsipirkti. Rimtai.
Karts nuo karto per televizijas rodomi reportažai apie tai, kaip tautiečiai važiuoja pigių gėrybių į kaimyninę šalį, man siejasi su tam tikra žanro krize: nėra ką rodyti, o tai vis vien atrodo kaip turbo naujiena.
Reportažuose šmėkšteli prekių pilnos „pasatų“ bagažinės, o Rimas iš Vilkaviškio pasakoja, kad „tęę tai prisipęrku visąm mėėėnęsiukui – i myltų, i džynsų...“. O man atrodo, kad tokiems žmonėms išties vėjai galvose. Prisiperka, tai prisiperka, bet kokia tų produktų kokybė (kokibė). Plius prisiperka visokių sviestukų, kremukų, sausainiukų, šūdukų ir užsigeria pienu lenkišku. Nes „pas mus tai pieno supirkėjai yra visiški žulikai ir pieną per brangiai pardavinėja“.
Taigi „gardaus“ reportažo receptas: paminėti kokiam nors kontekste Lenkiją, pieną ir Eurą. „Sužiaumojam“, sėdam į automobilį ir važiuojam į darbą. Užstringam transporto kamštyje, nes mieste jau beveik visos pagrindinės gatvės uždarytos, o tos, kurios neuždarytos, nepravažiuojamos dėl duobių. „Čia kalba SEL...“. Duobėtas gatves galima būtų sutaisyti miltais (lietuviškais). Bet čia jau kitas receptas.
