Šeštadienį atvykęs į Gedimino prospektą buvau tikrai nustebintas – kaip pasikeitė Lietuvos žmonės per šiuos trejus metus, kiek patobulėjo ir tapo socialiai brandesni. Visas renginys, palyginus su praeitomis eitynėmis, buvo daug sklandesnis, agresyviai nusiteikusių žmonių buvo gerokai mažiau. Policija atliko puikų darbą.
Žinoma, teko matyti ir piktų protestuotojų, kurie tikrai atrodė apgailėtinai šalia linksmų, gerai nusiteikusių ir gėrį spinduliuojančių eitynių dalyvių, kurių nuotaikos keliems piktiems dėdėms ir tetoms nepavyko sugadinti. Žmonės stebėjo einančiųjų plakatus, kuriuose tikrai nebuvo nei keiksmažodžių, nei neapykantos, nei reikalavimų, ko negalima būtų pasakyti apie protestuotojų rankose nešamus plakatus. Labiausiai neigiamai nustebino keli žmones: tai senyva moteris, skubanti tarp žiūrovų su šluota ir respiratoriumi rankose, rėkianti visa burna „Gėda, gėda“ – iš kur senas žmogus turi tiek neapykantos kitam? Kitas nustebinęs vyriškis buvo apsirengęs marškinėliais su užrašu „Garbė Tėvynei“ ir už rankos vedėsi mažą berniuką, aprengtą karine uniforma – ar tai toks jau geras pavyzdys jaunam žmogui, visa ta neapykanta kitokiam? Ar tai nėra blogiau už taip į akis protestuotojų kišamą neva blogą homoseksualizmo pavyzdį jaunimui? Ką vaikas galvoja, nesuprasdamas kas iš tiesų čia vyksta, tik jausdamas neapykantą iš tėvų pusės?
Labiausiai iš šeštadienio įvykių į atmintį papuolė vienas vaizdas. Ir tai buvo toliau už užtvarų ir protestuotojų. Pastebėjau dvi merginas, skubančias tolyn nuo Gedimino prospekto. Viena iš jų verkė, kita mergina stengėsi ją nuraminti. Paėjusios toliau nuo rėkiančios minios, mažoje gatvelėje jos apsikabino ir stengėsi viena kitą nuraminti. Po kelių minučių, nusiraminusios, jos pasibučiavo ir patraukė toliau keliu. Kodėl žmonės turi teisę įskaudinti ir pravirkdyti kitą asmenį? Man buvo labai gaila stebėti šias vargšes merginas. Tikrai norėjau bent kažkuo padėti joms ir kitiems jų dalios žmonėms. Deja, didžiuma Lietuvos žmonių vis dar nesupranta, kad gyvenimas su neapykanta ne tik kenkia jiems patiems, bet ir žeidžia kitus žmones, kuriems šiuo metu yra tikrai labai sunku gyventi.
Dar norėčiau paminėti kitą įvykį. Važiuodamas troleibusu pro Lukiškių aikštę išgirdau dviejų jaunuolių, pasipuošusių sportine apranga, pokalbį. Tikrai galvojau, kad tai bus eilinė neapykantos tirada. Tačiau jaunuoliai šia tema šnekėjo be pykčio ir sutarė, kad jie šiuo klausimu yra neutralūs. O tuo metu, viduryje troleibusio, jau kelias minutes paraudusiu iš pykčio veidu, senyva moteriškė rėkdama bandė išaiškinti keleiviams, kad homoseksualizmas yra naujas amžiaus virusas, ir visi su tuo sutinkantys degs pragare. Buvo smagu suprasti, kad ne visas jaunimas yra šalti, pikti, pilni neapykantos, ir atvirkščiai, suprasti, kad iš tiesų vieni iš aršiausių tolerancijos priešininkų yra pensinio amžiaus žmonės, užaugę, ir atrodo vis dar gyvenantys, Sovietų Sąjungoje. Kaip žmonėms nugalėti tą pyktį? Kaip pakalbėti su jais, padiskutuoti, kai jie tik „varo“ savo tiesas, net neklausydami kitu argumentų? Kodėl XXI amžiuje vis dar egzistuoja neapykantos sąvoka?
Baigdamas pasakoti savo įspūdžius, norėčiau dar kartą pasidžiaugti lietuvių pažanga per šiuos trejus metus. Mes tikrai žengiame link pasaulinės vienybės ir žmonijos gerovės.
