Televizija (kaip, beje, ir visa žiniasklaida) yra ta sritis, kurią bandome parodyti išmanantys kone visi. Na, gal tik mūsų senoliai kiek kuklesni šiuo klausimu. Dažnai tepasako „tai, kad nieko gero jis nerodo“ ir kukliai nuleidžia akis, tarsi jaustųsi nepatogiai dėl to, jog mūsų laiką apsorbuojančioje stebuklingoje dėžutėje, priešingai nei mes, neranda sau tiek džiaugsmų ir pramogų. Kita vertus, gal tai – pati tikriausia ir daugiausiai apie mūsų numylėtą žydrąjį (niekad nesupratau, kodėl jis apibūdinamas būtent šia spalva) ekraną pasakanti kritika?
Na, šiaip ar taip, jaunesnės kartos ne šiaip išmanomo televiziją. Mes esame tikrų tikriausi televizijos kritikai. Žinoma, yra ir žmonių, kurių profesinės veiklos sritis – išdidžiai tituluojama „kino ir televizijos kritika“. Beje, man visad ramybės nedavė klausimas, kokiame universitete yra ruošiami tokie kritikai, iš kur gi tos jų kompetencijos? Bet apie tai – kitą kartą. Kol kas – apie mus, apie tuos visų gyvenimo sričių specialistus, kurie puikiai išmano ir televiziją.
Jeigu kartais labiau susikoncentruotume į tai, ką sakome ir ką mąstome žiūrėdami televiziją, greičiausiai ne vienas mūsų pastebėtume, jog ypatingai nuožmiai prunkštaujame stebėdami kokią nors pramoginę (paskalų) laidą, tačiau taip ir neperjungiame kanalo. Laidai pasibaigus baisimės, kokia ta televizija vienoda, kaip ji stinga intelekto, kaip ji persunkta POP kultūra... Ir pamirštame vieną (na, dvi) mūsų galiai paklūstančias stebuklingosios dėžutės funkcijas – išjungimo mygtuką, bei galimybę perjungti kanalą. Tikrai stebuklinga toji dėžutė. Gali mylėti, gali nekęsti ir kritikuoti, bet be jos – negali.
Nepaprastai išmaniai sukurtas mechanizmas, nuo techninių transliacijos galimybių (į namus atgabenančių egzotiškas šalis ar žmones, kurių išties greičiausiai niekada nepamatysime), iki to, kaip tai mus užhipnotizuoja. Natūraliai kyla klausimas, ar tokia televizija, kokią turime šiandien, yra tokią, kokią ją matė pirmieji jos kūrėjai ir ano meto kritikai (ne tokie, kaip mes, tada tokios masės televiziją išmanančiųjų nebuvo)? Į šį klausimą sąlyginai taiklų (pats autorius nustebtų, tačiau pasijustų dviprasmiškai) atsakymą 1936 metais pateikė pirmasis britų televizijos BBC direktorius Geraldas Cockas. Vyras teigė, jog televizija bus pirmiausiai skirta aktualiems, svarbiems siužetams, taip pat skirs laiko pramogai, atraktyviems įvykiams. Nesuklysta. Laiko pramogai – skirta (Lietuvoje vyraujančiose komercinės televizijose apie 70 proc.). Kaip dėl aktualiųjų siužetų, paklausite? Taip pat nesuklysta. Čia jau – kaip pažiūrėsi. Juk bunkių, zvonkų, tarasovų ir mijų gyvenimo peripetijos kai kam (ar daug kam) jau seniai tapo aktualija, o visokios kakadu, kakatrys ar dar kokia nors pramoginė paskalų laida – veik pati tikriausia informacinio žanro laida. Čia labai tinka G. Cocko pastebėjimas apie tai, jog „artistai žvaigždės labai gerai jaučiasi medijose“. Ne tas žodis, kaip gerai. Panašiai, kaip mes vaikystėje, eidami ratais aplink televizorių, ieškojome, pro kur gi į tą dėžutę tie žmonės pateko, tai daba desperatiškai tie mūsų artistai suka ratus aplink prodiuserius, vakarėlius ir skandalingas situacijas, kad tik patektų į tą dėžutę ir joje pasiliktų amžiams.
Šiaip ar taip, turbūt nė vienam ano meto vizijos apie televiziją kūrėjui nelinkėčiau atsidurti dabartyje ir pasižiūrėti televizijos transliacijų. Žmonėms, maniusiems, kad šiek tiek vietos pramogai televizijoje gali atsirasti, turbūt būtų per sunku. Čia mes jau pripratome prie hipnotizuojančio jos poveikio, dažnai ypatingai lėkšto siužeto, tų pačių veidų ir tų pačių vardų, pigių sensacijų ir blizgučių. Čia mes prunkštaujame dėl visko, ką matome (nors patys žiūrime) ir pamirštame raudoną mygtuką nuotolinio valdymo pultelyje. Mes kritikuojame, pykstame ant televizijos, bet kas kartą, grįžę namo po darbų vėl bandome su ja susitaikyti ir praleisti su ja šiek tiek savo laiko. Ir taip kas kartą suvokdami, kad nors ir sakome, jog žiūrėti neįmanoma, elgiamės taip, tarsi neįmanoma nežiūrėti.
