Seimas, mano nuomone yra, sumažintas valstybės modelis, tad natūralu, kad jame yra ūkininkų, aktorių, kadaise buvo ir pramogų verslo atstovų. Tai normalu ir tai veikia, juk visų interesai turi būti atstovaujami. Tačiau mane itin domina vienas medikas, kuris yra įsitaisęs Švietimo ministro kėdėje. Na, gal su švietimu jis kiek ir susijęs gyvenime, visgi yra parašęs vadovėlių. Bet, tai, kad gydytojas vadovauja švietimui, man tikrai tiek neužkliūna, kiek jo vykdoma politika.
Raštingi ir taisyklingai naudojantys gramatiką žmonės turėtų būti įprastas dalykas valstybėje.
Visų pirma, privalomo matematikos egzamino idėja, kiek suglumino didžiąją dalį Lietuvos jaunimo, o tarp jų ir mane. Na, ko moko matematika – skaičiavimo ir loginio mąstymo. Tačiau kitaip nei lietuvių kalbai, matematikai gabumų turi ne kiekvienas. Raštingi ir taisyklingai naudojantys gramatiką žmonės turėtų būti įprastas dalykas valstybėje, kurioje dominuoja viena tauta ir ji yra sukurta tautiniu pagrindu. Tačiau matematika yra visai kas kita, ją moka gabiausi, protingiausi, geriausią analitinį mąstymą turintys žmonės.
Gabumai matematikai yra daugiau įgimti, nei įgyjami, tad ką daryti istorikui, geografui ar chemikui, kuris puikiai gaudosi šiose srityse, tačiau yra visiškai žalias matematikoje? Ar ponas Dainius Pavalkis nori sukurti matematikų valstybę, kurioje daugiau niekas, nieko kito išmanyti negalės? Būsimas didis istorikas, privalės “kalti” matematiką ir dėl to nukentės jo Istorijos balas? Jei neišlaikys matematikos egzamino, nebaigs mokyklos? Neįstos į universitetą? O kur laisvė rinktis? Laisvė mokytis – tai kas tau ištiesų aktualu?
Mokytis to, kas patinka, ir tuo mėgautis? Manau, kad žmogus darydamas, tai, kas „veža“, ir nesirūpindamas dėl papildomų „prikištų“ nesąmonių gali ženkliai daugiau pasiekti. Ypač, kai yra kupinas jaunatviško maksimalizmo. Gal ponui Pavalkiui reiktų pagalvoti apie tai, koks yra tas nesovietinis, laisvos Lietuvos jaunuolis? Tas jaunuolis kuris sugeba rinktis pats, tas jaunuolis kuris suvokia savo atsakomybes ir pats geba skirstyti prioritetus gyvenime.
Deja, bet privalomojo matematikos egzamino idėja manęs tiek nesužlugdė, kaip kalba apie mokytojų atlyginimus. Norėčiau ministro paklausti, ar jis suvokia įrodęs, kad Lietuvos švietimo ateitis jam visiškai nerūpi. Jei paklaustume nors vieno jaunuolio, ar jis studijuotų specialybę, žinodamas, kad visą gyvenimą gaus 1500 litų atlyginimą? Didžioji dalis atsakytų „ne“, išskyrus tuos, kurie šią lemtį jau yra pasirinkę.
Mokytojais norinčių tapti vis mažėja, todėl vis sunkiau rasti gerų, jaunų, modernių specialistų, kurie ugdytų visų mūsų atžalas. Kokius atlyginimus gauna privačių įstaigų specialistai, kurie krimto studijas 4 ir daugiau metų? Pakankamai didelius, kad galėtų išlaikyti save ir nusipirkti geresnį duonos kąsnį. Tačiau mokytojas, kuris yra atsakingas už valstybės ateities išsilavinimo pradmenis, turi pasitenkinti apgailėtina alga, arba dirbti per du darbus ir neskirti laiko nei sau, nei savo šeimai. Negana to, kai mokytojai reikalauja savo teisėto uždarbio, už valandų valandas praleistas taisant kontrolinius darbus, referatus, už pasiruošimą pamokoms, bei jų vedimą, ministras drįsta grasinti teismais.
Per artimiausius keletą metų mano gyvenime atsiras atžalų. Tačiau nuo jų „gaminimo“ mane atbaido tokia ministerijos politika, kuri garantuoja, kad mano vaikus ugdys nemotyvuoti mokytojai.
Jei yra teisingumas, tai greičiau mokytojai turėtų teisman poną Pavalkį siųsti. Ar tikrai sunkus, protinis, gausių psichologinių žinių bei gebėjimo valdyti stresines situacijas reikalaujanatis darbas turi būti taip menkai apmokamas? Pone ministre, Jūsų darbas yra ne švaistytis skambiomis frazėmis, bet ieškoti lėšų mokytojų darbui padengti. Taigi grįšiu ten, kur pradėjau šią pastraipą... Maži mokytojų atlyginimai, reiškia mažiau specialistų, norinčių studijuoti pedagogiką, o dėl to prastėja ir pats mokymo procesas. Esu ne kartą girdėjęs postringavimų, kad dabartiniai paaugliai yra bukesni, nei prieš 10 metų. Bet juk tai natūralu, kai ministerijai akių nebado, kad aukščiausios kvalifikacijos specialistų daugiau išeina į pensiją, nei atsiranda mokyklose.
Aš jau nebe moksleivis, ir ne studentas, tad kartas nuo karto pagalvoju apie tai, kad per artimiausius keletą metų mano gyvenime atsiras atžalų. Tačiau nuo jų „gaminimo“ mane atbaido tokia ministerijos politika, kuri garantuoja, kad mano vaikus ugdys nemotyvuoti mokytojai, kurių daugelis stojo į pedagogiką, nes paprasčiausiai niekur kitur neįstojo.
Aš pats mokykloje nebuvau geriausias mokinys ir tikrai sukeldavau daug rūpesčių mokytojams – kalbėdavau per pamokas, keldavau triukšmą ir tikrai puikiai nesimokiau. Neturiu giminių, draugų, pažįstamų mokytojų, tačiau negaliu likti abejingas, kai suvokiu, kad moksleivių švietimas priklauso nuo visiškai nemotyvuotų žmonių. Gal, pone Pavalki, galėtumėte imtis strateginių, protingų veiksmų, užtikrinančių, jau mano paties vaikų išsilavinimo kokybę? Viliuosi, kad ši jūsų švietimo ministro kadencija yra paskutinė.
