„Aš įamžinau savo meilę“ – iš tiesų tai filmo pavadinimas. Filmo, rodyto 2011 metais pirmame LGBT bendruomenės filmų festivalyje Lietuvoje. Šį pavadinimą pasirinkau neatsitiktinai. Visi tie potyriai, kuriuos man teko išgyventi, privertė mane papasakoti savo istoriją, kad žmonės suprastų, jog tai, ką jaučiu aš ar kiti homoseksualūs jaunuoliai, yra natūralu ir tikra.
Homoseksualumas nėra pasirenkamas
Draugai mane vadina Doviu. Gimiau mažame miestelyje, daugiavaikėje šeimoje. Puikiai sutarėme su tėvais. Turėjau būrį draugų, su kuriais žaidžiau slėpynių, gaudynių, ali baba ir kitus vaikiškus žaidimus. Kalėdoms dovanų gaudavau mašinyčių, su draugais mėgdavom karstytis į medžius, laužyti šakas, spjaudyti ir šiukšlinti, daryti tai, ką darė ir kiti vaikai.
Nesiskyriau nuo jokio kito draugo ar draugės, bet dar vaikystėje jaučiausi kažkaip kitaip. Bandžiau atsakyti sau į klausimus, kodėl tuo metu, kai mano draugai šnekėdavo apie mergaites, man norėdavosi kalbėti apie berniukus. Niekam to nesakiau, nes jaučiau, kad nedera, kad taip neturėtų būti. Būdamas mažas taip maniau. Augant ir bręstant darėsi vis sunkiau – pirmasis bučinys su mergina, o pilve jokie drugeliai neplazda. Draugai jau veliasi į rimtas draugystes, o aš kaip be poros, taip be poros.
Patikau ne vienai merginai. Bandėm draugauti, bet žinote tą jausmą, kai jautiesi ne savo vietoje? Lyg turėtumėte būti kažkur kitur, draugauti su kažkuo kitu, mylėti kažką kitą? Aš tai jaučiau. Tą keistą ir nesuprastą potraukį tai pačiai lyčiai. Tačiau ar tai reiškė, kad aš esu kitoks? Ilgainiui išaiškėjo, kad nesu. Ir buvau toks toli gražu ne vienintelis. Kol tą suvokiau ilgai savęs gėdijausi. Man buvo sunku priimti save tokį, koks esu. Kai pradėjau suprasti, kad nesu už kitus prastesnis, kad tai, jog esu gėjus ir man patinka vaikinai, nereiškia, jog gyvenime pasieksiu mažiau už kitus ar esu mažiau vertas, mane sustiprino. Dabar drąsiai galiu sakyti, kad „myliu“.
Ar aš kada nors su tuo susitaikysiu?
Deja, Lietuva nėra viena iš tų, kurias būtų galima pagirti už toleranciją ir supratimą. O tolerantiškumas turėtų būti ugdomas šeimoje bei mokykloje. Pastarasis variantas ir buvo vienas nemaloniausių gyvenime: turi kitokią nuomonę? – blogai; kitaip atrodai? – blogai; esi neturtingas? – blogai; nesportuoji? – blogai; gerai mokaisi – blogai, prastai mokaisi – irgi blogai. Žodžiu, dar mokykloje prasidėjo žeminimas ir nesupratimas tų, kurie buvo „kitokie“. Aš taip pat tapau atstumtas. Ne dėl to, kad buvau homoseksualus. Bendraamžiai to nežinojo, nors ir man ne kartą teko išgirsti žodžius „pyderas“, „dalbajobas“ ir pan. O dėl to, kad mokykloje kas nors yra priverstas kentėti pašaipas dėl kitokių pažiūrų. Dėl to, kad nenori būti kaip „visi“ – konformistu, prisitaikėliu.
Buvau tvirtos nuomonės, apsiskaitęs, pakankamai protingas, kad laimėčiau keletą olimpiadų, o kartu su jomis nugramzdinamas į „kalikų“ ir „nevykėlių“ sluoksnį. Man kliuvo menkai. Mokiniai dar ir dabar skirsto vieni kitus į kategorijas. Šneku apie tai ne todėl, kad jaučiuosi įsižeidęs. Bet todėl, kad man gaila tų, kurie patyčias patiria dar ir dabar. Ne visiems mokytojams ar tėvams rūpi, dėl ko verkia ar liūdi, susimušė ar neatėjo į pamoką mokyklos moksleivis, jų sūnus ar dukra. Ir tikrai ne kiekvienas sūnus ar dukra grįžę namo ims pasakoti tėvams, kaip jiems sekėsi mokykloje. O tiksliau, kaip jiems buvo sunku.
Ieškant laimės susiduri su kliūtimis
Pakankamai subrendęs iki paskutiniųjų mokyklos metų supratau, kad ir kaip būtų prastai, ima atrodyti, kad gali būti geriau. Slėpiau savo orientaciją nuo aplinkinių. Labai jaudindamasis, kad mano gyvenimas gali kardinaliai pasikeisti, apie save pasakiau artimiausiems draugams. Nustebau išgirdęs, jog mano paslaptis jiems jau senai ne naujiena ir kad jų nuomone, orientacija žmogaus nekeičia. Jie priimė mane tokį, koks esu ir iki šiol visokeriopai palaiko. Kartais įgelia sakydami, kad va, per televizorių parodė, jog „gėjai ir vėl reikalauja ypatingų teisių“, tačiau bandau jiems paaiškinti, kokią neigiamą įtaką visuomenei daro žiniasklaida ir televizija. Gali būti neatsakingu už save, bet neatsakingu už kitą? Mažų mažiausia man tai atrodo nesuprantama.
Taigi, draugai sužinojo, bet nežinojo šeima. Tai buvo viena kliūčių, vis dar neleidžiančių jaustis laisvai. Kita kliūtis – visuomenė. Puikiai supratau, kad jei kada nors turėsiu antrą pusę, negalėsiu eiti per miestą susikibęs rankutėmis, auginti vaikų. Net gi bendras gyvenimas kartu atrodė tolima iliuzija.
Draugė patarė nesakyti, nes pabijojo tėvų reakcijos. Aš taip pat bijojau. Bet kartą sesuo tiesiai šviesiai paklausė ir aš prisipažinau. Ir vėl jaudinausi, kad manęs nepriims, bet ir vėl likau šokiruotas, jog seserims svarbiausia, jog aš būčiau laimingas. Vienintelis dalykas, ko manęs paparašė – nesakyti tėčiui. Jis ir iki šiol nieko apie mane nežino. Iš pagarbos jo amžiui, jo pažiūroms ir praeičiai. Manau, kad jei neturėčiau palaikančių seserų bei draugų, iki šiol tėčiui nieko nesakyčiau. Bent kol baigsiu studijas. Nes natūrali jo reakcija būtų atstūmimas.
Aš įamžinsiu savo meilę
Nors tėčiui ir neprisipažinau, nusprendžiau gyventi taip, kad jausčiausi laimingas. Nors visuomenė ir netoleruoja LGBT bendruomenės, mūsų jausmų vieni kitiems, paradų, rengiamų dėl tolerancijos ir draugiškumo, juk negalima gyventi slepiantis nuo savęs. Ilgą laiką bijojau rodyti savo jausmus: vaikščiodavau į pasimatymus ir kaskart nepatogiai jausdavausi, kai su vaikinu pradėdavom šnekėti LGBT aktualiomis temomis, vis atrodydavo, kad kas nors klausosi, vis kažko bijodavau. Tačiau supratau, kad norėdamas gyventi laimingai neprivalau apsimesti tuo, kuo nesu. „Jau geriau būti nekenčiamu už tai, koks esi, nei mylimu už tai, koks nesi“ rašytojo Andre Gide mintis.
Pasidalinkite savo istorijomis su 15min.lt skaitytojais. Pasakojimus, nuotraukas ar vaizdo įrašus siųskite el.paštu ikrauk@15min.lt arba skelbkite savo naujienas patys skaitytojų portale IKRAUK.LT
