Pasakysiu atvirai: imu visa širdimi nemėgti valstybinių švenčių ar kitų visuomenei svarbių datų. Ir tikrai ne dėl to, jog tai būtų mums nereikšminga ar neturėtų jokios išliekamosios vertės. Anaiptol. Iš tiesų, iškiliomis dienomis tiesiog negaliu matyti ir girdėti mūsų politikų, kurie it sliekai po lietaus išlenda iš po žemės ir gėrisi saulute. Jų bejausmės, šabloniškos kalbos kelia šleikštulį ir pyktį ir, regis, jose slepiasi įdomi potekstė: „ačiū Jums, runkeliai, už „laisvę!"
Ar dažnai pagalvojame, kiek gi tos laisvės dabar turime? Turbūt nelabai. Panašu, jog užtenka to, kad galima viešai išlieti tulžį ant Rusijos - buvusios Sovietų Sąjungos, iš kurios nagų ištrūkome prieš kiek daugiau nei du dešimtmečius. Manydami, kad šiandien viskas jau yra kitaip nei prieš, tarkime, 30 metų, būsime teisūs. Iš dalies. Tačiau yra ir kita medalio pusė.
Galbūt klystu, tačiau analizuojant ir vertinant kai kuriuos aspektus susidaro įspūdis, jog esminių pokyčių taip ir nematyti. Tai man primena kai kurių gamintojų politiką, kuomet pakeitę savo prekės pakuotę ar išvaizdą, ją pristato kaip visiškai naują produktą. Bene identišką situaciją matau šiandien Lietuvoje: totalitarinę valdymo formą pakeitė demokratija, kuri, galima drąsiai teigti, tikrų demokratijos principų praktiškai neturi. Pavyzdžiui, Prezidento rinkimuose dalyvauja asmuo, kuris net neturi teisės juose dalyvauti, nes grįžęs iš JAV nėra Lietuvoje išgyvenęs reikiamo skaičiaus metų, kuris nurodytas Konstitucijoje.
Niekam ne paslaptis, jog Seimo rinkimų metu balsai, ypač kaimuose ir mažesniuose miesteliuose, yra perkami (žinoma, galbūt žmonės balsuoti nevežami autobusais, kaip tai daroma Lukašenkos Baltarusijoje), stojant į ES referendumo įstatymas buvo neteisėtai pakeistas, o balsavimo metu buvo aibės pažeidimų (prisiminkime lipdukus, už kuriuos prekybos centruose buvo galima įsigyti skalbimo miltelių ar alaus), Visagino AE statyba, pasirodo, neatitinka Konstitucijoje nurodyto svarbiausio Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimo statuso ir referendumas jai nereikalingas.
Tiesa, kilus visuotiniam šurmuliui, neseniai pasigirdo kalbos, jog referendumas vis dėl to gali būti skelbiamas. Tačiau šaukštai po pietų. Apskritai, Lietuvoje, norint, kad referendumas būtų skelbiamas, to turi reikalauti ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Valstybei, kuri (jau) nebeturi net 3 milijonų gyventojų, tai - didžiulis skaičius, kurį reikėtų mažinti.
Konstitucija taip pat garantuoja teisę į nemokamą mokslą ir nemokamą gydymą, tačiau neretai tenka pirkti vadovėlius, o prieš operaciją - švirkštus ir lašelines. Konstitucijoje taip pat teigiama, jog valdžios institucijos tarnauja žmonėms(!), tačiau tai prasilenkia su realybe. Galų gale, mes net turime susirinkimų laisvę, tačiau negalime rinktis prie Seimo; žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, bet lenkiame daugumą Europos valstybių pagal gyventojų, kurių pokalbių klausomasi, skaičių. Paradoksalu, ar ne? Ir čia - tik labai maža dalis galimų pavyzdžių. Kyla klausimas: kam mums reikalinga Konstitucija, jei ji pažeidinėjama visur, kur tik žengsi? Juk Sovietų Sąjunga irgi turėjo Konstituciją, kurios kertinių puktų taip pat nebuvo laikomasi. Tad ar toli pabėgome?
Senąją nomenklatūrą pakeitė naujoji, kuri yra tokia pati neatskaitinga, neliečiama ir gali jaustis bei elgtis visiškai nevaržomai. Ji visiškai nebaudžiama, o pagal ją, mes gyvename gerai ir nėra ko skųstis - juk turime Nepriklausomybę! Ak, ta Nepriklausomybė. Magiškas žodis, išties. Bet be jos dar turime korumpuotą žiniasklaidą, kurioje nepageidaujami komentarai trinami ar tiesiog neviešinami; supuvusią teisinę sistemą, už kelių žmonių nužudymą sunkinačiomis aplinkybėmis skiriančią vos dešimtį metų nelaisvės; institucijas, dirbančias nežinia kam ir nežinia kaip (joms terminas „švogerių kraštas" - sovietinio „blato" atitikmuo - tinka kaip niekam kitam) ir tiesiog bendrai - visišką anarchiją, suirutę ir betvarkę.
Skaudžiausia, jog turime beveik tris milijonus viskuo nusivylusių lietuvių, kurie gimtinėje nemato jokių prošvaisčių ir yra pasiryžę emigruoti. Gerai nors tiek, kad ES mums suteikia galimybę laisvai emigruoti. Iš šios sąjungos taip pat buvo daug ko tikėtasi, tačiau jai kažkodėl labiau rūpi homoseksualų teisės ar tai, kaip apgaudinėti ir geriau išnaudoti Rytų Europos valstybes, kurioms tos dvylika žvaigždučių ir „Odė džiaugsmui" asociavosi su Vakarietiška svajone. Džiaugsmas pro ašaras.
Dargi turime ir senąją kartą, kuri ilgisi sovietinių laikų. Ir aš jos nesmerkiu. Tiesiog kartais paklausiu savęs: „kaip blogai turi būti dabar, jog žmonės ilgėtųsi tų laikų?" Tos santvarkos, nuo kurios dar taip neseniai bėgo. Santvarkos, kurioje buvo pinigų, bet dešros reikėdavo laukti ilgoje eilėje. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojom: dešros yra, tačiau nėra už ką jos nusipirkti. Šiandien mes stovime eilėse prie lėktuvų bilietų į Vakarus ir laukiame dar ilgesnėje eilėje prie demokratijos, kuri nėra tik jos parodija, pilietiškumo, žmogaus teisių ir vakarietiško gyvenimo. Bet ar sulauksime...?
O kol laukiame, pasiklausykime širdį glostančių valdančiųjų kalbų ir padėkų mums už iškovotą „laisvę". O jie tikrai dėkingi, patikėkite. Nes laisvi yra jie, o ne mes.
Turite nuomonę šiuo ar kitu klausimu? Jei ji trumpa, rašykite komentaruose. Jei jūsų mintys tilptų į autorinį komentarą, įkraukite jį arba atsiųskite ikrauk@15min.lt. Mums labai svarbi tautos nuomonė.
