Šiandien, prieš vidurdienį, kaip tik skubėjau su reikalais į Vilniaus savivaldybę. Prie įėjimo pamačiau neįprastai daug kiemsargių, rankose laikiusių plakatus. Iš jų veidų supratau, kad ne grindinio blizginti jie čia susirinko. Po akimirkos tapo aišku – žmonės atėjo į piketą. Kodėl? Todėl, kad negauna jiems priklausančių, sunkiu darbu uždirbtų, algų.
Bet, juk dar visai neseniai politikai svaidėsi pažadais, kad visi vilniečiai uždirbs ne mažiau kaip vidutinę algą, gyvens oriai ir galės didžiuotis, kad gyvena Lietuvos sostinėje. Deja, šis piketas tik dar kartą patvirtino, kad realybė iš tiesų kitokia – nekalbant apie pažadėtą vidutinę algą, atsakingi sostinės valdininkai net minimumo nesugeba sukrapštyti.
Penketą minučių stebėjau ir klausiausi garsiai kiemsargių reiškiamų priekaištų. Tuomet pagalvojau – ir vis dėlto jie teisūs! Šie žmogeliai, kurie į darbą eina tada, kai daugelis mūsų dar pučia į ūsą, negauna jiems priklausančio uždarbio vien todėl, kad Vilniaus savivaldybė senokai neatsiskaito su įmone, kurioje pastarieji dirba. Bet ar tai sąžininga?
Argi politikai pamiršo, kad šie žmonės yra viena labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių, kuriems kiekvienas litas reiškia išgyvenimą? Argi politikai nežino, kad negavę algų jie galbūt negalės nupirkti vaikams naujos kuprinės, jau nekalbant apie gardesnį kąsnį? Argi politikai nežino, kad negavę algų, anksčiau ar vėliau, kiemsargiai mes šluotas ir, užuot dirbę, taps „ntaisiais“ pašalpų gavėjais? Pagaliau, kas valys miestą, jei nebus kam dirbti? Įdomu, ką meras pasakys sostinėje viešintiems ponams iš Briuselio, kai šie pasiskųs, jog Vilniaus gatvės tampa panašios į išvietes?