Konstitucija – pagrindinis įstatymas. Gal man ir ne viskas joje patinka, bet aš iš visų jėgų stengiuos būti geras pilietis. Gaila, bet to paties negaliu pasakyti apie valdžios atstovus, kurie Konstituciją interpretuoja, kaip jiems naudinga.
Pagrindiniame mūsų šalies įstatyme nurodyta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Kaip matyti, mūsų „išrinktiesiems“ labiausia patinka ta sakinio dalis, kur kalba eina apie „atstovus“. Svarbiausia, ką politinė nomenklatūra atkūrus nepriklausomybę įsisavino, tai, kad visada reikia būti netoli valdžios lovio ir gink dieve neleisti Tautai, t.y mums, eiliniams jos piliečiams, kurti savo valstybę.
Konstitucijoje numatyta, kad svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Surinkti 300 tūkstančių gerokai aptirpusios Lietuvos piliečių parašų, misija neįmanoma. Kas visai Tautai svarbu, šiandien praktiškai sprendžia tik Seimas. Bet Seimui mūsų nuomonė neįdomi. Per daugiau nei dvidešimt metų mums buvo leista tik kelis kartus pareikšti savo pilietinę poziciją. Po 2003 m. referendumo dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje, t.y. per devynis metus seimūnams nė karto neprireikė mūsų nuomonės. Tiesa, 2008 m. vyko referendumas dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo, tačiau ne Seimo valia, bet grupės entuziastų bei didelės dalies šalies piliečių palaikymo dėka.
Beje, net ne privalomas referendumas, o tik konsultacinio pobūdžio apklausa. Beje, neužilgo turėsime garbės dar kartą pakonsultuot seimūnus apie atominius reikalus, tik kas iš to? Na ir kas, kad tokios rūšies referendumas neįteisintas Konstitucijoje. Pasirodo, Seimas tokią neįpareigojančią referendumų rūšį „pasitarę su savimi“ 2002 metais įteisino Referendumo įstatyme. Daugiau nei milijono rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių 2008 metų referendume pasisakiusių už saugios atominės elektrinės darbo pratesimą, o tuo pačiu ir už ekonominę logiką nuomonė, pasirodė mažiau svarbi nei saujelės parlamentarų, nuolankiai žiūrinčių Briuselio link.
Panašu, kad šiemet mūsų "patariamoji nuomonė" bus tiek pat svarbi, kaip ir visada. Perfrazuojant žinomą patarlę, bėgome nuo rusiškos meškos, užsirovėme ant europietiško Mikės Pūkuotuko. Taip, ES akys geros, bet galvoje, panašu, demagogiškų drožlių daugiau nei sveiko proto. Bet dabar norėjau ne apie tai. Man žymiai įdomiau, kas dedasi mūsų valdžios galvose ir ko ten daugiau, pjuvenų ar proto? Milijonus ir milijardus litų Lietuvos biudžetui kainuojančius abejotinos vertės sprendimus priiminėja jie vieni, o mokėt už tai turime mes visi. Jie juk su mumis nesitaria, ne lygis, mes jiems tik „konsultantai“, į mūsų nuomonę jiems nusišvilpt...
Kodėl nieks iš valdančiųjų nesugeba pažabot monopolininkų akiplėšiškų viršpelnių? Ar ne todėl, kad iš tų pačių viršpelnių finansuojamos jų politinės partijos ir rinkiminės agitacijos? Vadinasi, kas kart mes mokame daugiau tam, kad kitą kart sumokėtume dar daugiau? Kažkokia velniava gaunas, užburtas ratas.... O ratas – amžinybės simbolis. Toks pat amžinas, kaip ir valdžios rokiruotės po kiekvienų rinkimų. Koks skirtumas, kas valdžioje, jei visų pirštai lenkti į save?
Kol į valdžią rinksime partinius nomenklatūrinius balionus ar iš TV ekranų nužengusius agitbrigadininkus, tol nėra ko svajot apie geresnį gyvenimą savo parapijoje ir, juo labiau, lygiavertį bendravimą ES lygmenyje. Asmeniškai man jau atsibodo tie patys iki koktumo pažystami a lia politiniai veikėjai: Andrius ..., Gediminas ..., Emanuelis ..., Jurgis... Valentinas... ir t.t. Daugelis jų politiniame olimpe nuo neatmenamų laikų ir į Seimą, kaip taisyklė, kas kart dažniausiai patenkantys pagal partinius sąrašus (beje, Konstitucijos 55 straipsnyje nurodyta, kad Seimo nariai renkami remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise – apie balsavimą už partinius sąrašus pagrindiniame šalies įstatyme neužsimenama nė puse žodžio). Juk mes tik teoriškai juos renkam, o praktiškai – jie patys save kas kart išsirenka. Gal jau užteks? Prisidirbot, pailsėkit...
Daugiau nei dvidešimt metų atkišę savo ausis leidžiame kabinti priešrinkiminius makaronus, bet ar nors kartą susimąstėme, kodėl tie pažadai ir lieka tik pažadais? Kiek kartų iš skirtingų politinių stovyklų demagogų lūpų girdėjom, kad reikia kardinaliai mažinti Seimo narių skaičių? Ar nors vienu, bent jau simboliškai, sumažėjo? Ne-a. Užtat ženkliai padaugėjo parlamentarų padėjėjų skaičius. Juk reikia kažkur įdarbinti partijos bičiulį ar šiaip gražią mūzą, kuri galėtų įkvėpti beišsileidžiantį balionėlį naujoms politinėms aukštumoms. Konstitucijoje aiškiai nurodyta, kuo turėtų užsiimti Seimas – leisti įstatymus, skirti/atleisti tam tikrus pareigūnus, tvirtinti valstybės biudžetą ir prižiūrėti, kaip jis vykdomas. Tačiau Seimui žymiai įdomiau steigti įvairias nelegitimias komisijas ir tirti tai, ko nesupranta. Juolab, kad šių komisijų „darbas“ primena realybės šou, o priimami sprendimai neturi jokių juridinių galių. Jei seimūnai užsiimtų tik tuo darbu, kuriam mes juos nusamdėm, pilnai užtektų 71 išrinkto vienmandatėse apygardose.
Kiek kartų mums žadėjo tiesioginius merų rinkimus, elektroninį balsavimą, rinkėjų lūkesčių nepateisinusio Seimo nario atšaukimo procedūrą? Kur visai tai? Savanoriškai politikieriai to niekada nepadarys. Negi jie leis savarankiškai mums išsirinkti merą? O ką savivaldybių tarybų nariai tada veiktų gerą pusę kadencijos? Juk tada tektų ne suokalbiškai po keliolika kartų per kadenciją grupuotis ir persigrupuoti dalinantis postus ir įtakos sferas (tuo pačiu ir pinigus, didelius pinigus), o dirbti mūsų labui. Bet juk dauguma jų temoka dirbti liežuviais...
Elektroninio balsavimo, matomai, irgi dar negreit sulauksim. Juk tada gali užsimanyt rinkimuose dalyvaut kol kas gan apolitiškai nusiteikęs jaunimas. Kaip balsuoja ištikimiausi tiek kairę, tiek dešinę puses palaikantys pensininkai, mūsų tautinės partinės nomenklatūros atstovai žino mintinai. Juolab, kad ir priešrinkiminių programų metai iš metų perrašinėt nereikia. Užtenka vieno, bet riebaus ir to paties – padidinsim pensijas. Ir viskas. O štai, kaip balsuotų jaunimas, didelis klaustukas?
Apie Seimo nario atšaukimo procedūros įteisinimą, matyt, nė svajot neverta. Politiniai balionėliai ne kamikadzės ir tam niekada nepasiryž. Kita kalba būtų, jei tektų sugalvot kokią naują privilegiją. Tam seimūnams nebūtų gaila nei jų kadencijos laiko, nei valstybės, t.y. visų mūsų pinigų. Pagalvok, keletas milijonų šen ar ten, kai valstybės skola šiai dienai jau daugiau nei 40 mlrd. litų. Konstitucijoje užfiksuota, kad visi esam lygūs, tačiau, pasirodo, turim lygesnių tarp lygių - Džordžo Orvelo knygos „Gyvulių ūkis“ herojai gyvi ir tebegyvena tarp mūsų. Seimo nariams, matyt, ne lygis dirbti ir ilsėtis pagal Darbo kodeksą ar Valstybės tarnybos įstatymą (dar vienas nesusipratimas Marijos žemėj - ar ne logiškiau būtų, jei visus darbo santykius reguliuotų vienas visa apimantis teisės aktas?).
Mes juk samdom juos terminuotam, iš anksto apibrėžtam terminui, tačiau atlyginimą jie kažkodėl nusistato sau patys, su darbdaviu – t.y. mumis – nesiskaito, nori išeitinių pašalpų (?!). Kur logika? Tačiau seimūnams ir to maža, jiems norisi ypatingų privilegijų, paslėptų po abrakadabrišku Parlamentinės veiklos garantijų įstatymo pavadinimu. Jei nereikėtų kas ketverius metus mūsų viliot rožiniais pažadais, jie nė nemirkteldami įteisintų sau namus su vaizdu į Gedimino pilį, naujausio modelio „Lexus“ klasės automobilius ir pusmetines atostogas po palmėmis.
Ar susimąstėte kada, kam Seimo pirmininkui reikalingi net šeši pavaduotojai? Arba kodėl Seime tokia gausybė įvairiausių komisijų, komitetų ir pakomitečių? Juk visiems jiems turi vadovauti pirmininkai. Jie savo ruožtu turi turėti pavaduotojus. Neužmirškime dar opozicijos lyderio, frakcijų seniūnų ir jų pavaduotojų. Visi jie turi svarbius postus ir visi vaizduoja, kad įtemptai dirba, nors iš tikrųjų skambūs postų pavadinimai reikalingi... tik solidžiam priedui prie algos. Todėl kiekvieno naujai iškepto Seimo darbas prasideda būtent nuo postų pasidalinimo. O jūs naiviai tikėjotės, kad nuo rūpinimosi mumis?
O gal jūs žinote, kodėl aukščiausių šalies pareigūnų automobilių kortežus ar rezidencijas saugo tuntas vyrų juodais drabužiais? Negi mes tokie baisūs? O gal jie taip saugo mus nuo jų? Po karo Turniškių ir Valakampių miškuose buvo įsikūrę NKGB-MGB agentai-smogikai. Jiems buvo ką slėpt, o ką slėpt mūsų šalies vadovams? Tad kodėl jiems neįsikūrus Žirmūnuose ar Naujininkuose? Gal tada saugiau būtų gyventi ne tik jiems, bet ir mums?
Konstitucijoje įteisintos senatvės ir neįgalumo pensijos, tačiau joje nė žodžiu neužsimenama apie valstybines pensijas, prezidentines ar signatarų rentas. Gal visi šie ponai neįgalūs? Manau, amoralu tikrus, o kartais ir tik tariamus nuopelnus valstybei suvesti į piniginį atlygį. Negi visi mūsų valstybės veikėjai dirbo, dirba ir dirbs tik dėl šlamančių? Kovo 11 d. Nepriklausomybę atkūrė bei Sausio 13-ąją Laisvę apgynė ne signatarai ar prezidentai, o mes, eiliniai Lietuvos žmonės. Mes tai žinome. O jie? Juk be mūsų nebūtų ir jų. Panašu, kad kol kas jiems atrodo atvirkščiai...
P.S. o aš ir toliau gadinsiu rinkiminius biuletenius. Juk už balionus balsuoti negalima, juos reikia paleisti...
