Skaitant tas visas žinias apie Rusijos apribojimus lietuviškų pieno produktų importui pasigendu tam tikrų detalių, kurios rūpi ir man, kaip tų produktų vartotojui.
Visuose straipsniuose dejuoja „Linava“, transporto firmos, vairuotojai, kalba veterinarų tarnybos žmonės, bet niekur nerandu aiškių, nedviprasmiškų ir konkrečių pačių pieno bendrovių pasiaiškinimų, kad jie tikrai gamina nekenksmingą produkciją ir vartotojų neapgaudinėja. Jie kažkodėl tyli. Atmetus visus rusų propagandinius ir baudžiamuosius dalykus, įdomu darosi, galbūt jie iš tiesų gina savo žmones nuo nuodų? Nes jei nebūtų kaip prikibti prie pieno produktų, turbūt rusai rastų kitų. Reiškia, tuose pieno produktuose kažkas negero yra?
Mūsų parduotuvėse pilna produktų (nebūtinai lietuviškų), kurių ženklinimas yra sugalvotas tyčia apgaulingas, kad suklaidinti vartotojus. Pvz. yra neva fetos sūrio su graikiška simbolika, graikišku šriftu, tačiau paskaičius sudėtį paaiškėja, kad jis pagamintas ne iš avių ir ožkų pieno, o iš karvių, įvairūs sviesto pakaitalai, tepūs mišiniai, supakuoti tarsi sviestas, įvairios krabų lazdelės, krabų mėsa, kuriose jokių krabų nė kvapo, dūmo skonio silkės, išdūmintos ne dūmuose, o su dūmų aromato pagalba.
Gana gudriai yra apgaudinėjami sulčių pirkėjai. Ant pakuočių puikuojasi didžiuliai skaičiai 100%, švieži vaisiai, tačiau tyčia šalia nenurodoma ar tai gėrimas ar dar koks nors skiestas birzgalas ar tikros sultys. Produktai su vaisiais yra dažnai ne su vaisiais, o su vaisių skonio priedais, uogienėmis, tas pats su šokoladu, kuris pasirodo ne šokoladas, o koks nors riebus šokolado skonio glaistas, glajus ar kas nors panašaus. Ant pakuočių pripiešta visokių braškių, vyšnių ar aviečių, nors tų uogų taip pat nėra, yra tik jų skonio priedai. „Kaimiški“ kiaušiniai taip pat juk ne iš kaimo bobutės, o iš fermų. Tarsi lenktyniaujama, kas gražiau ir gudriau, nepažeidžiant įstatymų, apgaus pirkėją. Nepažeidžiant – tai reiškia, kad kažkurioje pakuotės vietoje, dažnai sunkiai įskaitomu, neproporcingai mažu šriftu, visgi yra nurodoma, kas iš tiesų yra tas produktas.
Gal kam kils klausimas, kuo tai susiję su Rusijos įvestais apribojimais? Atsakymas mano štai toks: vietiniai maisto gamintojai nekelia pasitikėjimo. Jei jie apgaudinėja vienu būdu, kodėl to negalėtų daryti ir kitu būdu. Marketingistai ar reklamistai tuoj puls ginčytis, kad čia nieko neleistino nėra. Gal ir taip, bet nieko neleistino nėra ir bandant parduoti dulkių siurblius už 10 000 litų pensininkams ar pagal „NASA“ technologijas pagamintą patalynę už tūkstančius.
Dar vienas klausimas, kodėl patys Lietuvos žurnalistai tiesiai neklausia Oniščenkos ar kitų Rusijos veikėjų įvardinti konkrečiai, kokios bendrovės gamina netinkamus produktus, kokie tai produktai, ar yra dokumentai su tyrimų rezultatais, paprašyti pateikti tuos dokumentus, juk čia ne paslaptis. O tuomet, turint tokius dokumentus, galima ir pieno bendrovių paklausti, kaip čia yra, kodėl juose rasta to, ko neturėtų būti?
