Šia žemele vaikštau tik truputį daugiau nei 20 metų ir esu tik studentė, kuri kol kas nieko nebaigė, nieko nepasiekė, todėl neturiu teisės kritikuoti tuos žmones, kurie yra gerokai vyresni už mane ir kurių pareigos man – tamsus miškas. Vis dėlto turiu teisę į viešą savo nuomonės skelbimą, jei tam yra pagrindas. Nenoriu pykti ar pyktis, nenoriu lieti tulžies ir gadinti nuotaikos tiek sau, tiek dar kažkam, tačiau kartais nutrūksta paskutinis kantrybės siūlas ir nusileidžia rankos...
Ir štai atėjus į miesto savivaldybę, vėl pamačiau tuos niūrius žmonių veidus, kurie tarsi dvasios varguoliai neįstengia nusišypsoti
Su šypsena einant jūra kvepiančios Klaipėdos gatve prisiminiau, kokioje tobuloje vietoje aš gyvenu. Ir štai atėjus į miesto savivaldybę, vėl pamačiau tuos niūrius žmonių veidus, kurie tarsi dvasios varguoliai neįstengia nusišypsoti. Na, tik beprotiškai intelektualių šypsenų neapleido subrendusi moteris ir jos jauna draugė, kurioms juoką kėlė visiškai moralo neturinti, greito ritmo pripildyta daina, kuri nuskambėdavo, kai kažkas paskambindavo į, žinoma, išmanujį telefoną. Ak, tie intelekto nesugadinti veidai...
Bet tai ne esminis dalykas. Žodžiu, išsimušus bilietėlį, kaip kokiame moderniame ir inovatyviame banke, pradėjome nekantriai laukti, kol garsiai ištars mūsų talonėlio numerį ir durų skaičių, už kurių mūsų lauks ištiestomis rankomis. Sulaukėm! Atidarius skaičiumi 5 pažymėtas kabineto duris, išvydome dvi egzistencijas, kurių viduje virė minčių kratinys, kaip, pavyzdžiui: „kodėl tų žmonių tiek daug? Nebegaliu čia sėdėt. Ką reiks valgyt? Įdomu, kodėl ji taip baisiai atrodo? Ko tas kvailys nori iš manęs?“ ir pan. Per sekundę pasistengėm pamiršti pirmą įspūdį ir mandagiai pasakėme, kokiu klausimu atėjom (ačiū jums, mielos mamos ir tėčiai, kad net ir tokiose šlykščiose situacijose išmokėte išlikti su mandagia šypsena), o mums reikėjo tik gauti leidimą dėl beveik nemokamo (vos 5 Lt į metus) automobilio stovėjimo prie gyvenamojo namo miesto centre.
Ir nuomos sutartį turėjom, ir pažymą, ir visus likusius dokumentus, kurių reikėjo, rodos, nėra prie ko prikibt (na, nebent tik dėl to, kad neturėjome dokumentų kopijų, bet vylėmės, kad čia pat, vietoje mums pagelbės ta pati darbuotoja), tačiau net ir malonios šypsenos bei mandagi mūsų šnekta neužhipnotizavo tos stiprios moters.
Net ir malonios šypsenos bei mandagi mūsų šnekta neužhipnotizavo tos stiprios moters
Pasirodo, nuomos sutartyje netinkamas nustatytas mūsų ir nuomininko laikotarpis dėl gyvenimo būste – mūsų sutartis buvo pasirašyta 12-ai mėnesių, o pagal leidimą automobiliui stovėti, nuomos sutartis turi būti ne mažiau kaip 13 mėnesių, nes šį stebuklingą leidimą pagamins per 20 darbo dienų. Gaila, kad net ir tai turėjom patys išpešti iš tos didingosios darbuotojos, kuri, pažiūrėjusi į dokumentus, pykčio pripildytu balsu (už ką?) tyliai išrėkė: „Netinka data, aš kviečiu kitą žmogų!“, o tada palydėjo mus, tarsi adaptuotus vaikus, kurie jai atrodo visiški kvailiai. Štai tada ir nusviro rankos, kai kantrybės siūlas, tiek ilgai tampytas ir draskytas, ėmė ir nutrūko... Ir čia buvom tik mes – jauni 20-mečiai, kurie pakankamai drąsūs ir ambicingi, tačiau įdomu, kaip tos Klaipėdos miesto savivaldybės darbuotojos bendrauja su mūsų taip didžiai gerbiamais senjorais, kurie yra matę ne tik daugiau, negu mes – jaunoji karta, bet ir tos darbuotojos, sėdinčios ant minkštų kėdučių savivaldybėje.
Juk paragavus surūgusio pieno, šlykštumas burnoje juntamas dar kurį laiką
Žinote, man gaila, kad tie žmonės, kurie turėtų su šypsena pasitikti kiekvieną žmogelį, atlklibinkščiuojantį į miesto savivaldybę ir padėti, atsakyti į klausimus, jei, tarkim, net neįsivaizduoji kur dėti parašą, tampa tarsi monstrai, jie tave savo didumu trypia tarsi vargšę skruzdę. Juk tai neturėtų sukelti jokio pykčio ar neigiamų emocijų. Aš dėkinga savo tėvams, kad jie išmokė komunikuoti mandagiai, tariu ačiū ir jau antram universitetui, kuris iki šiol moko teisingos komunikacijos, tačiau, kodėl tie, kurie dirba viešojoje įstaigoje, negali rasti bent truputį mandagumo savo didelėse širdyse? Gaila. Beprotiškai gaila!
Tikiuosi, kad šiandien bent vienas paskaitęs mano mintis, nors trumpam pamirš, kad pyktis, kuris neturi pagrindo, yra tūkstantį kartų baisesnis už tą jausmą, kai atsigeri surūgusio pieno. Kodėl toks palyginimas? Nes būsena, kai išėjome iš savivaldybės, buvo labai panaši, net dar šlykštesnė, o jos skonį jautėme ir po kurio laiko. Juk paragavus surūgusio pieno, šlykštumas burnoje juntamas dar kurį laiką.
Skaitytoja Eva U.
