Metų pradžios negali pavadinti ramia ir melancholiška. Bent jau politikos padangę sugebėjo nušviesti naujas įvykis – Gabrieliaus Landsbergio apsisprendimas kandidatuoti artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose. Vos tik paskelbus šią žinią atrodė, kad buvo ne juokais užkliudytas tikrų tikriausias širšių lizdas ir pasipylė komentarai apie tariamą užnugarį, stūmimą į politiką, patirties stoką ir dar visokius būtus ar, daug dažniau, nebūtus dalykus. Siūlau šiam kartui nusiimti nuo pykčio aprūkusius akinius, nusivalyt ašaras dėl šios neteisybės ir pažiūrėt į reikalą iš esmės.
Kaip čia dabar gali būti, kad kandidatuoja kažkas, kas kasdien nesisuka televizijoje, spaudoje, o jo balso dar negalime atpažinti per radiją?
Visų pirma, pradėkime nuo Europos Parlamento. Tai labai svarbi ES institucija, tačiau retas politikas savo karjeros zenite išvažiuoja į EP. Kodėl? Todėl, kad Europos Parlamente jie dirba dėl bendrojo ES intereso, idėjiškai neatstovauja savo šalies ir, pripažinkime, savo šalyje pasitraukia iš politinių realijų. Tad logiška galvoti, kad politinis šalies aktyvas, turintis realių perspektyvų reikštis čia, į EP noriai nevažiuos. Kas lieka? Lieka dvi politikų grupės: tie, kuriems dar reikia įgyti patirties aukščiausiu lygiu, bei tie, kurie turi pakankamai patirties ir gali ja pasidalinti. Tad jaunas kandidato amžius bent šiame kontekste nėra nei privalumas, nei trūkumas – tai greičiau politinė realybė.
Gausiai amsėjimo būta ir dėl žinomos pavardės. Kitu atveju daugelis putojančių matyt pabrėžtų, jog kilmė iš geros šeimos yra privalumas. Šiuo atveju kaip pridera buvo išvilkti pamąstymai apie neva vykdomas giminystės, šuniškos ištikimybės ir padlaižiavimo pagrindu kartų kaitos procedūras (P. Urniežius „Kodėl it dūmas garuoja mano meilė konservatoriams“). Matyt, tokiais pat ryšiais buvo grįsta ir Kenedžių, Klintonų, Ruzveltų ir daugelio kitų šeimų sėkmė. Ar tik nebus ir šįkart taip, jog karštai reaguojame todėl, kad toliau savo namų kiemo nematome?
Taip, tiesa, dar nepaminėjau tirados apie G. Landsbergio nežinomumą (likimo ironija: pavardė žinoma, o žmogus – ne). Kaip čia dabar gali būti, kad kandidatuoja kažkas, kas kasdien nesisuka televizijoje, spaudoje, o jo balso dar negalime atpažinti per radiją? Nors nuolat skundžiamės, kad nėra, už ką balsuoti, kad senbūviai atsibodo, kad jų mintys ir idėjos jau šimtąsyk girdėtos, atgyvenusios ir visai paliegusios, bet vos tik išlenda koks naujas veidas, čiumpam akmenį į rankas ir metam, kad tik dingtų iš akių. O gal sykį neskubėkim mesti to akmens?
Šiandien bent aš žiūriu į pakankamai jauną žmogų, kilusį iš šeimos, kuri neabejotinai suteikė stiprų vertybinį stuburą, iš kartos į kartą perduodamą aukščiausio lygio politikos suvokimą. Aš žiūriu į žmogų, įgijusį išsilavinimą Vilniaus universitete, dirbantį su užsienio ir ES reikalais. Galiausiai, aš žiūriu į kol kas naują, šviežią veidą, kuris, tikiuosi, atneš naujų idėjų, novatoriškų pasiūlymų ir taip reikalingą proveržį. O kas, jei ne? Jei šis žmogus tautos neįtikins, tai ir Europos Parlamentą matys kaip savo ausis. Ir nepadės čia nei pavardė, nei jaunas amžius, nei dar kokie slapti triukai. Arba turi idėją ir gali sudaryti sutartį su rinkėjais, arba ne.
Tad daryti generalines išvadas apie klanus, propagavimą ir visą Lietuvą apgobusią tamsą dar per anksti. Bet kokiu atveju, tie, kurie vis dar stovi su akmeniu rankoje, matyt suras progą jį mesti; tie, kurie jau dabar aklai tiki šio vaikino ateitimi, jį liaupsins, kad ir ką pastarasis sakys. Tuo tarpu aš būsiu su tais, kurie tik išklausę šio žmogaus idėjų apsispręs – asmenybė jis ar tik iš nieko pučiamas projektas.
