Tarpušvenčiu turėdama laiko, nusprendžiau paaukoti kraujo. Dariau tai ne pirmą kartą, bet dar niekada – Kraujo centre sostinės Žolyno gatvėje. Pirmasis vizitas šioje įstaigoje paliko slogų įspūdį, laimė, ne dėl personalo darbo, patalpų ar panašių dalykų. Kalčiausi šįkart – kolegos donorai.
Pirmiausia centre reikia užsiregistruoti – kaip poliklinikoje. Prie langelių stovėjome dviese. Nuo kaimyno iš dešinės pusės dvelkė ne pats maloniausias kvapas. Net nesupratau, ar dėl išvakarėse pavartotų skysčių, ar kad seniai drabužių neskalbė. Vyras iš pažiūros atrodė tvarkingai, ne koks bomžas, bet įspūdį kėlė nekokį.
„Už pinigus?“ – pasiteiravo jo registratorė. Supratau, jog klausia, ar norėtų gauti litą kitą už beveik pusę litro savo kraujo. „Žinoma“, – atšovė tas. Na, pamaniau, ko nors kito sunku tikėtis, nors aš tokio klausimo centre nesitikėjau išgirsti. „Mokamai?“ – paklausė ir manęs. „Tikrai ne“, – pasakiau ir sulaukiau padėkos.
Pardavinėti savo kraują? Skamba lyg prekyba transplantacijai tinkamais inkstais
Pardavinėti savo kraują? Skamba lyg prekyba transplantacijai tinkamais inkstais. Ne vien dėl to, kad negaila man to kraujo – greitai vėl turėsiu tiek pat. Juk žodis „donorystė“ (beje, kaip vardas Donata, Donatas kilęs iš lotyniško „donare“ – „duoti“) savaime turėtų reikšti geranorišką davimą, dovanojimą. Jei jau sutinku duoti kraujo, vadinasi, darau tai gera valia, žinodamas, kad kitam jo gali reikėti.
Tiek to, galvojau toliau, vienas atvejis – dar ne tendencija, neskubėsiu smerkti (juolab prisiminiau, kaip kadaise bendrabučio kaimynai studentai tokiu pačiu būdu prisidurdavo prie kuklios stipendijos). Bet kai persikrausčiau į koridorių prie kabineto, kur atliekama procedūra, buvau dar labiau priblokšta.
Mūsų, kurie tą rytą prisistatėme pirmieji, buvo trys. Po adata atsiguliau pirma, nes kraujo daviau nemokamai. Vėliau, koridoriuje prisėdusi ant kėdės, turėjau gražaus laiko apžiūrėti kitus ir paklausyti, ką žmonės kalba.
Grupelė piliečių turės už ką atšvęsti Naujuosius, o keli ligoniai sulauks kraujo. Gražu
Donorų „už dyką“ buvo dar vienas. Po kurio laiko centro darbuotoja, išlindusi į koridorių pažiūrėti, gal dar ką reikėtų priimti be eilės (norintieji pinigų turi palūkėti), iš vieno „kliento“ išgirdo:
– Nėra čia jokių „nemokamai“.
Koridoriuje tuo metu sėdėjo kokie aštuoni žmonės ir aš. Grupelė piliečių turės už ką atšvęsti Naujuosius, o keli ligoniai sulauks kraujo. Gražu.
Papasakojau savo įspūdžius draugui italui, kuris ką tik irgi buvo davęs kraujo. Sakė, kad Italijoje jokių pinigų donorams neduoda, tik laisvę dieną, kraujo analizės ataskaitą ir šokolado. Gal ir pas mus reikėtų tokios pačios tvarkos?
Skaitytoja Eglė
