Motinystė – pati archaiškiausia moters savirealizacijos forma, todėl tikima, kad kiekvienoje moteryje yra užkoduoti motinystės instinktai bei motiniška meilė vaikui. Šį “tikėjimą” gerokai susiaurina žinojimas, kad motiniška meilė neatsiranda iškart gimus vaikui, o formuojasi ir auga palaipsniui. Todėl nenuostabu, kai jaunoji mamytė, pirmosiomis paromis po gimdymo, dažnai jaučia dvasinę ir emocinę sumaištį.
Sėkmingo gimdymo džiaugsmas persipina su nerimu ir savistaba: kodėl mano jaučiami jausmai ir meilė kūdikiui nėra tokie, kokius įsivaizdavau ir tikėjausi būsiant gimus vaikui? Gal aš bloga mama? Dažniausiai šis nusivylimas savimi, sukelia gėdos jausmą, nes “juk kitoms taip nebūna, kitos aiškiai suvokia savo beribę meilę kūdikiui”. Būna. Visoms taip būna. O kurios sako, kad nebūna, tos neskiria instinktų ir paprasčiausios biochemijos nuo meilės.
Šį nusivylimą savimi kiekviena išgyvena savaip, bet visos vienodai tai slepia nuo vyro, giminaičių, draugų, svarbiausia – nuo savęs. Todėl akivaizdu, kad tai, ką jaučia mama savo tik ką gimusiam kūdikiui ir vadina meile yra tiktai netiksliai parinkta sąvoka, nes motina meilės jausmą pati sąmoningai palaipsniui “užaugina”, jis neužgimsta drauge su kūdikiu. Jei sunku tai pripažinti, siūlau prisiminti savo “meilės” jausmą naujagimiui (naujagimystė trunka pirmas dešimt parų).
Dabar prisiminkite savo meilės jausmą tam pačiam mažyliui, tik jau jam esant trijų metų. Ar galite tarp šių dviejų “meilių” dėti lygybės ženklą ir sakyti, kad tie du jausmai absoliučiai vienodi dvasine verte ir jausmo stiprumo “svoriu” ? Kaip tuomet yra su įgimtais motinystės instinktais? Jie yra labiau įgyti nei įgimti. Įsigilinus vien į sąvoką “instinktai”, akivaizdu, kad su meile jie neturi nieko bendro, o bandant suvokti dar giliau, įsitikinam, kad instinktai ir meilė yra dvi, viena kitai prieštaraujančios, jėgos.
Mano manymu, yra vienintelis motinystės instinktas – prieraišumas savo vaikui. J.Bowlby teigia, kad yra pirminė specifinė sistema, kurios tikslas – palaikyti motinos ir kūdikio tarpusavio santykius, būtinus jam išgyventi ir vystytis. Šio instinkto pasireiškimą tiesiogiai įtakoja pakitusi moters hormoninė sistema, kurioje pradeda gamintis prolaktinas, kuris nesigamino moteriai iki nėštumo. Šis hormonas pradeda gamintis vos tik moteriai pastojus. Prolaktinas reguliuoja pieno liaukų vystymąsį, stimuliuoja motinystės instinktą (prieraišumą), kuris pasireiškia švelnumu dar negimusiam kūdikiui. Vėlgi, čia nėra nieko stebuklingo, tiesiog gamta “užprogramuoja” nėščią moterį, kad jį saugotų besivystantį vaisių. Būtų didelė klaida, pakitusius hormonus laikyti meile.
Toliau reiktų pakalbėti apie įgimtą elgesį, kuris irgi neturi nieko bendro su meile, nes jį atliekame automatiškai. Įdomiausia, kad taip motina elgiasi nesąmoningai ir visiškai natūraliai, jog jai pačiai net nekyla klausimas: “iš kur aš žinau, kad reikia elgtis būtent taip, o ne kitaip?”. Motina kūdikį visada ima ant kairės pusiau sulenktos rankos (net ir ta, kurios niekas nemokė). Pasąmonė diktuoja tokį elgesį dėl to, kad girdėdamas mamos širdies plakimą, kūdikis greičiau nurimsta. Kai mama kalbina kūdikį, ji natūraliai pasirenka 20-25cm atstumą tarp savo ir jo akių. Nors motina taip elgiasi nesąmoningai, yra faktas, kad kūdikis gimsta toliaregis ir trumparegis tuo pačiu metu, todėl jo geriausias matomumas yra ties objektu už dvidešimt centimentrų nuo jo akių. Motina, kalbindama kūdikį, pakelia savo balso toną. Tam irgi yra priežastis – kūdikio klausos ypatumai.
Ir viskas. Prieraišumas, prolaktinas ir specifinis elgesys yra tai, kas dovanota gamtos instinktų pavidalu, o visa kita – evoliucija. Deja evoliucija nėra nei meilės priežastis, nei pasekmė.
Būti mama – moteris išmoksta. Didžiausia dalis motinystės elementų yra įgyti. Pirmiausia, tai yra jos asmeninė kūdikystės ir vaikystės patirtis. Būdama dar maža mergaite, ji mokosi būti mama, stebėdama savo ir kitas motinas, tai atkartoja žaisdama su lėlėmis. Tuo labiau, kad tai skatinama socialiniu ir kultūriniu lygmeniu. Jeigu mergaitė matė tik netinkamą motinos elgesį, tai ir įgijo analogiškos motinystės įgūdžius pasąmonės lygmenyje.
Jei įgimti motinystės instinktai garantuotų besąlygišką motinos meilę tik ką gimusiam kūdikiui, tai gerokai sumažėtų kūdikių namų, užsidarytų “gyvybės langeliai” ir nerastume į skudurus susuktų naujagimių kūnelių, šiukšlių konteineriuose.
Visų blogybių ir kančių priežastis – nežinojimas, neišmanymas. Turiu omenyje žinių ir išminties stoką. Pirminė “meilė” kūdikiui iš esmės nesiskiria nuo pirminės “meilės” poros įsimylėjime. Ir viena, ir kita yra sąlygota hormonų pusiausvyros pakitimų. Abiem atvejais, po tam tikro laiko, hormonų veikla grįžta į normalią padėtį…ir meilė baigiasi? Ne, tuomet ji tik prasideda. Meilė, mano manymu, yra proto kūrinys. Protą aš suvokiu ne tik kaip smegenyse vykstančius mąstymo procesus, bet gerokai plačiau… nors dar ne tiek plačiai, kiek pati norėčiau. Todėl naivu tikėti laikinų, hormonų veiklos sukeltų, pojūčių tvarumu ir tikėtis, kad tokia „rožinė“ (tiksliau...„hormoninė“) meilė truks iki gyvenimo pabaigos.
Gamta žmogui duoda už dyką tik tiek, kad jo kūnas funkcionuotų (kūno sandara), kad žmonių rūšis daugintųsi ir išliktų (hormonai, skatinantys artumą, prieraišumą ir t.t.). Viskas. Meilės ir laimės gamtos dovanose nėra, nes tai yra kokybės, o ne išlikimo aspektai. Todėl, mano manymu, nėra ir negali būti įgimtos motiniškos meilės savo kūdikiui. Motina meilę vaikui “užaugina” PATI savo proto ir valios pastangomis…Arba priešingai, dėl nežinojimo, nusprendžia, kad jai gamta ir Dievas nedavė meilės vaikams…
