Sakoma, jog auditorijos bei viešojo kalbėjimo baimė yra viena iš didžiausių ir nusileidžia tik mirties baimei. Dabar, kai beveik kiekvienas iš mūsų atsiduriame situacijose, kuriose reikalingi oratorystės įgūdžiai, natūraliai kyla klausimas – kaip tuos gebėjimus lavinti?
Apie tai, kaip galima tobulinti viešojo kalbėjimo įgūdžius lankant oratorystės klubų vakarus jau esu rašęs. Na, o šią savaitę, matyt, suprasdama tokios krypties šviečiamojo renginio poreikį, „Versli Lietuva“ organizavo seminarą „Pristatymo įgūdžių tobulinimas“, kurį vedė psichologas, verslo konsultantas ir seminarų bei mokymų vedėjas iš „Primum Esse“ Audrius Matiukas. Atrodytų paradoksalu – pristatymas apie pristatymo įgūdžių tobulinimą. Pranešėjo laukė nemenkas iššūkis, nes, jeigu tu kalbi kaip apie tai, kaip pagerinti prezentaciją, tai tavo paties pranešimas turi būti nugludintas iki smulkmenų. Ar bent jau tokia išvada nevalingai piršosi kaip logiška ir savaime suprantama.
Įdomu dar ir tai, kad su Audriumi Matiuku man jau teko susidurti, tik tuomet aš dariau prezentaciją, o jis sprendė dėl mano siūlomos paslaugos aktualumo bei poreikio jo įmonei. Suintrigavo. Paprastai į tokius renginius einu ir dėl galimybės užmegzti naujų pažinčių, praplėsti bendraminčių ratą, todėl sudėjus visus aukščiau minėtus dalykus, lūkesčiai šiam renginiui buvo išties dideli. Ar seminaras juos pateisino? Skaitykite toliau ir sužinosite.
Giriu už:
- Profesionalų pasiruošimą (lektorius bendravo laisvai, buvo pasitikintis savimi, pristatė save, seminaro temas, kiek laiko užtruks kiekvienos iš jų nagrinėjimas, tad seminaro struktūra buvo visiškai aiški ir tinkamai suplanuota);
- Auditorijos įtraukimą (A. Matiukas ne tik neleido auditorijai miegoti, nes kalbėjo aktualia tema, tačiau daug bendravo, klausė, į savo pranešimą įpynė ir du praktinius patirties pasidalijimo pratimus su šalia sėdinčiais kaimynais);
- Nuoširdumą (pranešėjas pripažino, jog nemoka sakyti komplimentų, į klausimus, kurių atsakymų nežinojo, nebandė kurti ir pasirodyti geresnis, nei iš tikro yra).
Patobulinčiau:
- Gestų laisvumą (nors gestai buvo savo vietose, tačiau dalį laiko prieš auditoriją A. Matiukas praleido stovėdamas ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis, o gestai labai retai būdavo platesni, nei „iki alkūnių“);
- Dėmesio auditorijai paskirstymą (200 žmonių talpinančioje salėje sudėtinga tolygiai dėmesį paskirstyti kiekvienam, tačiau galima ir labiau pakeisti vietą scenoje, nei visą laiką pramarširuoti dviejų metrų spinduliu nuo tribūnos);
- Improvizaciją viršijant laiko limitą (kadangi buvo aiškiai struktūruota pradžia, tikėjausi panašios pabaigos ir išvadų, deja, pamačius, jog laiko limitas išseko ir salę paliko pirmieji dalyviai, vedantysis skubėjo pabaigti pradėtą mintį ir atsisveikinti).
Komentaras.
Kadangi seminare buvo pateikta daug teorinės informacijos, labai akylai stebėjau, kokiais prieskoniais tas sausas teorijos davinys bus pagardintas. Labai dažnai būna vienas iš dviejų kraštutinumų: arba pranešimas yra tiesiog linksmas, motyvuojantis, tačiau jame pateikiama minimaliai informacijos, o ta informacija , dažniausiai, jau yra girdėta, arba seminaras yra labiau teorinio pobūdžio, kuomet ilgainiui pirminio susidomėjimo ir žiovulio kovoje triumfuoja pastarasis.
Šį kartą, atrodo, pavyko išlaikyti balansą tarp teorijos ir jos įdomaus pateikimo, o duoti patarimai išties naudingi. Tai, kad auditorija labiausiai įsitraukė tada, kai buvo nagrinėjamos sudėtingos situacijos, kurios gali iškilti per prezentaciją bei jų valdymas parodo, jog ši tema daugeliui dalyvių yra aktuali. Kaip užmegzti ryšį su auditorija? Kaip išlaikyti dėmesį? Kaip patraukti konkrečios auditorijos susidomėjimą? Pagaliau, kaip turėtų atrodyti skaidrės ekrane, o kaip pats pranešėjas? Į šiuos ir daugumą kitų tarsi iš gausybės rago beriamų klausimų auditorija turėjo prieštaringų nuomonių, kurias, nesistengdamas primesti savo „tiesos“, kaip vienintelės turinčios teisę egzistuoti, kryptingai į lentynėles surikiavo A. Matiukas.
Kiekvienas pristatymas prasideda nuo pasiruošimo. Galbūt kai kam atrodo, jog geriausi oratoriai tokiais yra tiesiog gimę ir jiems viskas gaunasi natūraliai, kitaip sakant, pasiruošimas blogam nepadės, o geram to ir nereikia. Vis dėlto, geriausios prezentacijos yra tos, kurių paruošimo etape buvo apgalvota kiekviena detalė, kiekvienos minties tikslas, kiekviena apie būsimą auditoriją žinoma smulkmena, nes auditorijai neįdomu, ką mes žinome, jiems įdomu tai, kokią naudą mūsų sakomos mintys jiems gali atnešti. Prisiminkime savo prezentacijas. Ar kiekviena iš jų yra būtent tokia?
Įvertinimas: 8/10.
