Kviečiu susimąstyti, kodėl meilės tema mumyse niekaip neapleidžia savo pozicijų populiarumo skalėje? Kaip jai pavyksta mums nenusibosti, kai, realiai pagalvojus, jau seniai turėjo pradėti pykinti nuo „perdozavimo“?
Internetas kupinas tekstų, istorijų, filmų, patarimų ir rekomendacijų meilės tema. Knygynų ir bibliotekų lentynos lūžta nuo romanų. Ne gana to, kiekvienas žmogus intuityviai „žino“, kas yra meilė ir tikrai yra buvęs bent kartą gyvenime įsimylėjęs. Tad kas jau kas, o meilės tema turėtų būti jau gerai nuvalkiota ir kokčiai nusibodusi. Na, o mes visi jau seniai turėjome tapti persisotinusiais meilės ekspertais.
Nepateiksiu trumpo ir aiškaus atsakymo į šiuos klausimus, nes mano tiesa nėra teisingesnė už Jūsų tiesą. Vis dėlto, atidžiai skaitant ir keliant klausimus sau pačiam, turėtumėte rasti tiek mano, tiek savo atsakymus.
Dažniausiai pirmoji pažintis su „meile“ įvyksta didžiulių klaidų fone, kurios, ko gero, ir nulemia tos meilės ateitį. Pagrindinė klaida – įsimylėjimo ir meilės tapatinimas. Visi puikiai žinote, kad įsimylėjimas yra tokie juokingi, ryškiai rožinės spalvos, širdelių formos akiniai, tvirtai įsitaisę ant nosies ir dengiantys bene pusę veido. Tačiau juos nešiojantysis jaučiasi toli gražu ne juokingai, o priešingai – Pačiu Gražiausiu Žmogumi Pasaulyje.
Kaži ar čia regėjimas taip modifikuojasi, ar veidrodžiai, kaip susitarę, ima rodyti tik tai, ką nori matyti pats žiūrintysis?
Norėčiau tikėti, kad ir Jums kažkada yra kilęs klausimas: tai kam reikalingas tas įsimylėjimas? Juk galėtų būti tiesiog meilė. Pirmiausia reiktų suvokti, kad pats įsimylėjimas kaip reiškinys yra visiškai natūrali mūsų fizinio kūno funkcija kaip kvėpavimas, miegojimas, valgymas, šalinimas ir t.t., taigi įsimylėjimo išvengti nėra taip paprasta (na, pabandykit uždusinti save tiesiog sulaikę kvėpavimą... Kaip sekėsi uždusti?). Todėl iš karto reiktų atmesti įsimylėjimo ryšį su dvasingumu, šventumu, mistiškumu ar likimu.
Vadinasi, kad ir kaip stebuklingai ir išskirtinai jaustumėtės įsimylėję, reiktų tai priimti tiesiog kaip eilinę kūno funkciją. Susidarius tam tikroms sąlygoms (sutikus žmogų, kuris, pagal Jūsų individualius kriterijus, Jums yra seksualiai patrauklus), organizmas pradeda gaminti hormonus, turinčius tiesioginę įtaką mąstymo procesui. Hormonų poveikis toks subtilus, kad nesugebama atskirti įprasto mąstymo nuo hormonų paveiktų minčių.
Šis procesas tarsi „užmigdo“ logiką ir įžvalgą, kurios tampa nepajėgios vertinti įsimylėjimo objekto trūkumų, o jo (jos) privalumai iškeliami iki maksimumo. Švelniai tariant, Jūs tampate „nevispročiu“. Tai yra gamtos sukurtas biocheminis hormonų „kokteilis“, dėl kurio tampate apsvaiginti ir nepastebite, kad nebe Jūs valdote savo paties protą. Kam to reikia?
Kodėl gamta atėmė laisvą valią ir dar šią gudrybę „įpakavo“ į iliuzinį laimės, džiaugsmo, meilės blizgantį „saldainio popierėlį“? Nes žmogus yra per daug gudrus, kad leistųsi apgaunamas kito žmogaus, bet ir per daug kvailas, kad be pastangų pastebėtų savęs paties apgavystę. Jis turi protą, kurį lavindamas gali pakelti savo sąmoningumo lygį. Taip pat jis turi instinktus ir ego, kurie jį skatina patenkinti savo poreikius. Jei gamta būtų palikusi visą giminės pratęsimo atsakomybę pačiam žmogui, galimas daiktas, kad Žmonija kaip rūšis būtų jau seniai išnykusi.
Tik pagalvokit, protingas žmogus, besivadovaudamas loginiu protu, sutiktų sukurti šeimą tik su labai didelėmis išlygomis ir ieškotų tobulai jam tinkančio žmogaus visais aspektais. Iškiltų labai didelė rizika, kad tokį idealiai tinkantį žmogų surasti bus žymiai sunkiau nei tą, kuris domintų fiziškai ir seksualiai. Pasirinkimas liktų labai mažas arba taip ir neatsirastų tinkamas žmogus partnerystei. Analogiškas rezultatas grėstų ir žmogui, valdomam ego. Tikėtina, kad žmogus, įvertinęs visas savo investuotas pastangas, darbą ir laiką, nuspręstų užtarnautu gėriu džiaugtis pats. Kam dalintis su kitais šeimos nariais, kurie prie to neprisidėjo?
Įsimylėjimas tampa tobulu mechanizmu, kuris atimdamas laisvą valią, tiesiogiai daro įtaką mūsų apsisprendimui giminės pratęsimui. Už atimtą valią, mums dovanoja iliuzinę laimę ir „priverčia“ gyventi kaip gražiausiame sapne be galimybės pabusti, kada pats užsimanai. Na, ar nesijaučiate dabar medinėmis lėlėmis ant scenos, kurias už virvelių tampo Jūsų pačių hormonai? Ar dar vis pasitikite savimi kaip laisva, savarankiška ir nepriklausoma asmenybe? Kas paskutinėje Jūsų meilės istorijoje priėmė sprendimą: Jūsų protas ar hormonai?
Mūsų hormonai taip gerai „pažįsta“ kiekvieną iš mūsų individualiai, todėl įsimylėjimo metu „apdovanoja“ gražiausios meilės iliuzija. Įsimylėjimas yra vienas iš tų „auksinių“ šansų, kai turime galimybę gyventi Savo Tobulos Meilės pasakoje, neįdėję jokių pastangų jos atsiradimui ir puoselėjimui.
Sąžinės balsą greitai nuslopina visažinis Ego, įtikindamas mus, kad nusipelnėme meilės už dyką, nes esame tokie „nuostabiai geri“, tad galime mėgautis ja iki gyvenimo galo. Deja, šiuo atveju, gamta, „integravusi“ hormonų programą į mūsų kūną, turėjo tik vieną tikslą – giminės pratęsimą, todėl ir meilės pasaka netrunka iki grabo lentos... o taip norėtųsi.
Tuo labiau, kad jau spėjome patikėti ir ego argumentais dėl „legalaus“ ir pelnyto meilės „vartojimo“ už dyką. Šis naivus tikėjimas ir toliau tęsia klaidų kelią, galvojant, kad tokia Pasakiška Meilė yra reali, kad dar viena Jūsų meilės istorija baigėsi po trijų metų, nes (kaip visada) pasirinkote ne tą žmogų... O begalė meilės filmų ir romanų, kaip susitarę, kaskart vis puoselėja tuščias viltis to amžinai trunkančio įsimylėjimo paieškose, sukeldami ilgesį ir narkotinį „meilės“ alkį.
Prisipažinkite patys sau: kas Jums labiausiai patinka būnant įsimylėjusiu (-jusia)? Ar tik ne pats buvimas įsimylėjusiu? Skraidymas padebesiais, neblėstanti šypsena, spindinčios akys, drugelių plazdėjimas kažkur pilve... Ar tik ne Jūs pats labiausiai patinkate sau pačiam?
Būkime dėkingi sau už sąžiningumą.
