Šie metai, ko gero, į pasaulio istoriją įeis kaip Ukrainos metai. Įvykių šioje nuo seno politiškai, ideologiškai ir etniškai į dvi dalis susiskaldžiusioje šalyje netrūksta: žiemą nuvilnijo įtempti provakarietiški euromaidano protestai, o euromaidano protestuotojams nugalėjus, tradiciškai prorusiškais laikomuose pietrytiniuose regionuose kilo protestai prieš naują provakarietišką Ukrainos valdžią, privedę prie šalies skilimo - kai kurių sričių atsiskyrimo nuo Ukrainos.
Šiuo metu daugiausia dėmesio sulaukiantys įvykiai vyksta Ukrianos rytuose, kurie paskelbė nepriklausomybę kaip absoliučiai nauja, nepripažinta valstybė - Novorusijos konfederacija, sudaryta iš Donecko ir Lugansko liaudies respublikų (Charkovo liaudies respublika turėjo apleisti savo pozicijas jau pirmomis antiteroristinės operacijos dienomis). Senai norėjau parašyti straipsnį apie įvykius šiame regione, bet vis sulaikė ta mintis, kad įvykiai klostosi labai greit ir tai, kas parašyta dieną, vakare gali būti jau pasenę.
Vis dėlto, stebint situaciją pietryčių Ukrainoje, bei įvairių šalių (Ukrainos, Rusijos, Lietuvos) reakciją į juos, iškilo tam tikrų minčių, klausimų ir išvadų, kurie nepriklauso nuo pavienių vienos ar kitos dienos įvykių, o į šiuos klausimus žiniasklaidoje atsakymus ne visada lengva rasti, dažnai jie net nekeliami. Labiausiai įdomi ir intriguojanti yra Rusijos pozicija ir jos santykis su Novorusijos valstybės projektu.
Kokios nepriklausomybę paskelbusio politinio darinio perspektyvos? Vis labiau darosi panašu, kad Novorusija gali neišsilaikyti. Novorusijos kontroliuojama teritorija per pusantro mėnesio sumažėjo per pusę. Kiekvieną dieną girdime apie vis naujas Ukrainos pajėgų perimtas gyvenvietes, tarp jų ir tokius svarbius didmiesčius, kaip Mariupolio uostamiestis ir Slavianskas – ilgai Ukrainos pajėgoms besipriešinusi sukilėlių tvirtovė. Apšaudomi jau Donecko ir Lugansko priemiesčiai. Tokiais tempais, daugiausiai po kelių mėnesių Novorusijos gali nebelikti. Vieni dėl to labai džiaugsis, kiti liūdės, bet esmė ne tame.
Esmė yra vis daugiau klausimų keliančioje Rusijos pozicijoje. Po Krymo pusiasalio prijungimo prie Rusijos, prasidėjus Donbaso įvykiams Rusijos pasirinkta „demonstratyvaus nesikišimo“ politika daugeliui yra staigmena, didžiulis netikėtumas. Yra daug visokių versijų ir spėlionių, kokios priežastys verčia Rusiją taip elgtis, bet nė viena iš jų nėra įtikinama.
Rusija bijo sankcijų, ir todėl nesiima atvirų ir oficialių veiksmų? Bet sankcijos vis tiek yra įvedinėjamos „už sukilėlių rėmimą“, nesvarbu, ar Rusija oficialiai įvedė savo kariuomenę į Donbasą, ar ne.
Rusija ir taip padeda Novorusijos sukilėliams? Nepykite, bet stebint nuolatinį Novorusijos kontroliuojamos teritorijos mažėjimą ir prorusiškų sukilėlių atsitraukimą, kyla labai didelių abejonių dėl Rusijos pagalbos, ar bent dėl jos masto. Taip, galbūt kažkokio masto Rusijos pagalba egzistuoja, bet ji nėra tokia, kuri padėtų nugalėti Ukrainos kariuomenę. Ko gero, dauguma mūsų labai gerai suvokia Rusijos dydį, šios šalies karinę galią ir kitas galimybes. Ar neatrodo, kad jeigu Rusija visu rimtumu imtųsi padėti Novorusijai, tai Ukrainos kariuomenės dabar nebūtų nei Mariupolyje, nei Slavianske? Bet to nėra – Donbaso sukilėlių pajėgos atiduoda miestą po miesto ir vis labiau traukiasi link Donecko ir Lugansko. O jeigu Donbaso sukilėliai taip pralaimi, esant plataus masto Rusijos paramai – tai nejaugi Rusija tapo kariniu požiūriu silpnesnė už Ukrainą...? Kažkaip sunku tuo patikėti.
Dar viena versija – Rusijai buvo reikalingas tik Krymas, o Donbaso nereikia. Taip pat neįtikinamas variantas. Dar kovo mėnesį V. Putinas pažadėjo padėti rusams, gyvenantiems Ukrainoje, o Donbasas yra regionas, dominuojamas rusų ir rusakalbių. Tarp kitko, šis V. Putino pažadas, taip ir neišpildytas, gali turėti jam labai nekokių pasekmių pačioje Rusijoje, bet apie tai vėliau.
Prie to paties, reikia pridurti dar vieną labai svarbų dalyką – Novorusija yra vienintelis, ir, ko gero, paskutinis Rusijos interesų ramstis dabartinėje stipriai provakarietiškoje Ukrainoje (gal netgi provakarietiškesnėje, nei didelė dalis Vakarų šalių), ir nelikus Novorusijos, Rusija prarastų labai svarbų, lemiamą įtakos svertą Ukrainoje – šalyje, kurią su Rusija sieja bendra kultūra, be vertimo suprantama artimai giminiška kalba, šimtmečiai bendros istorijos nuo pat Kijevo Rusios laikų. Turint tai omenyje, logiškai peršasi išvada, kad Rusija tikrai negali būti nesuinteresuota Novorusijos išlikimu. Bet dabar didelio (bent jau atviro) suinteresuotumo iš Rusijos pusės nematyti (bent jau palyginus su tuo, koks matėsi suinteresuotumas dėl Krymo).
Ir ketvirtoji teorija – Rusijos valdžios žmonės turi kažkokį labai gudrų, netgi genialų planą, kurio daugeliui „paprastų mirtingųjų“ neįmanoma suprasti. Gal taip ir yra. Bet tokiu atveju, tas planas turėtų būti tikrai labai gudrus, nes daugeliui tai tiesiog atrodo kaip jokio plano neturėjimas ir paprasčiausias susitaikymas su tuo, kad Ukraina miestas po miesto perims viso Donbaso kontrolę.
O gal jokio plano apskritai nėra? Tai dar vienas – penktasis variantas. Sunkiai tikėtinas, bet šimtu procentų negalima atmesti netgi tokios galimybės.
Kada įvyko lūžis, sukėlęs netikėtumo efektą po Rusijos įvykdyto Krymo perėmimimo, kai daug kam jau atrodė, kad greit visa tradiciškai prorusiška laikoma Ukrainos dalis nuo Charkovo iki Odesos taps Rusijos dalimi ar jai draugiška nauja valstybe? Panašu, kad lūžis įvyko po Odesos tragedijos. Didelis netikėtumas daug kam buvo V. Putino pasiūlymas kol kas nerengti referendumų dėl Donecko ir Lugansko liaudies respublikų nepriklausomybės – vos kelios dienos po žudynių Odesoje. Antras netikėtumas – Rusija priešingai, nei galima buvo tikėtis, iki šiol nepripažino DLR ir LLR nepriklausomybės (palyginimui – Krymo nepriklausomybė buvo pripažinta jau sekančią dieną po referendumo, t. y. kovo 17 dieną. Dar sekančią dieną Krymas oficialiai tapo Rusijos dalimi).
Apskritai, Novorusijos pralaimėjimas būtų labai sunkus, gal net lemiamas smūgis Rusijos dabartinei valdžiai. Prisiminkime, kokiose aukštumose laikėsi V. Putino reitingai Rusijoje po Krymo prijungimo – tačiau dabar, jeigu Ukrainos pajėgos galutinai sutriuškintų Donecko ir Lugansko liaudies respublikas, Rusijos prezidento reitingai kristų, ir tikėtina, kad labai žemai. Dažnai pasiskaitinėju komentarus rusiškose svetainėse, ir labai gerai pastebiu, kad vis daugiau Rusijos žmonių pradeda atvirai reikšti pasipiktinimą „Donbaso išdavyste“.
Vis dažniau galima pastebėti tokio stiliaus komentarus: „Jeigu Putinas nepadeda rusams Donbase, tai įdomu, ar jis ką nors darytų, jeigu pavojus kiltų pačiai Rusijai?“. Didelė dalis runeto vartotojų prisimena Rusijos prezidento pažadą padėti rusams Ukrainoje, ir dabar, matydami kaip Donbaso sukilėlių kontroliuojama teritorija vis labiau mažėja, žiūrėdami daugybę video internete su civilių Donbaso gyventojų aukomis – pyksta. „Žadėjo, ir nepadeda“.
Žiūrint iš šalies susidaro įspūdis, kad pasyvi Rusijos prezidento politika iš tikrųjų gali privesti iki „politinės savižudybės“. Pasitikėjimą V. Putinu gali prarasti ir didelė dalis Donbaso rusų, ir pačios Rusijos gyventojų. Iki Odesos tragedijos Putino palaikymas, bent jau internetinis, atrodė žymiai stipresnis – buvo nuolat prisimenamas ir Rusijos ekonomikos augimas bei gyvenimo lygio gerėjimas jo valdymo metais, demografinės krizės suvaldymas, nepriklausomos nuo vakarų politikos kurso išlaikymas, tradicinių šeimos vertybių įtvirtinimas įstatymais, draudžiančiais homoseksualias eitynes ir santuokas, grandiozinis ir jau beveik galutinai realizuotas Eurazijos Sąjungos projektas. Labai didelė dalis Rusijos gyventojų (gal ir nesuklysiu pasakęs, kad didžioji) visa tai palaikė, ir dabar palaiko.
Ir už Rusijos ribų dažnai galima išgirsti liaudies balsą, apibūdinantį Putiną kaip stiprų ir talentingą politiką (kad netgi toje pačioje mūsų Lietuvoje yra pakankamai žmonių, kurie nepalaiko nei vakarų politikos, nei tolerancijos idėjų – tai, ko gero, niekam ne paslaptis). Bet pastaruoju metu vis dažniau prasimuša kartėlis: „Путин слил Новороссию” („Putinas išdavė Novorusiją“). Ir tai, labai tikėtina, gali turėti pasekmių jo populiarumui. Taip, Rusijos prezidento padėtis dabar tikrai nėra pavydėtina! Arba atvirai padėti Donbasui ir užsitraukti Vakarų nemalonę, arba nesikišti ir nemažai daliai savo visuomenės (bei nemažos dalies užsienio rusų) likti kaltam dėl „Donbaso išdavystės“. Alternatyvos tik tokios. Niekas, ko gero, nenorėtų pakliūti į tokią situaciją, spręsti tokią dilemą…
Ar V. Putinas yra toks naivus, kad viso to nesuprastų? Ar jis ir jo aplinkos žmonės nesupranta, kad jei rusų ir rusakalbių dominuojamo Donbaso sukilėliai pralaimės prieš Ukrainos pajėgas (ne paslaptis, kad dabartinė provakarietiška Ukrainos valdžia Rusijoje yra suvokiama kaip priešiška) – jo autoritetas stipriai susvyruos? Supranta. Bent aš asmeniškai netikiu,kad gali nesuprasti. Bet Rusija tyli. Tyli demonstratyviai, keistai ir neperprantamai. Tyli vis labiau pralaimint Novorusijos projektui, tyli internete sklandant daugybei video su žuvusiais Donbaso civiliais, tyli net tada, kai Ukrainos pajėgos jau nebe pirmą kartą iš savo pabūklų pataiko į pačios Rusijos teritoriją. Kur tas tylėjimas veda, kas atsakys? Ko gero, tai labiausiai intriguojantis 2014 metų klausimas.
Šiuo savo straipsniu nebandau reikšti pritarimo nė vienai pusei – nei Ukrainos pajėgoms, nei Donbaso sukilėliams. Tai, ką aš palaikau, yra tik mano paties asmeninis reikalas, ir neturiu šiuo atveju jokio tikslo internete aptarinėti savo pažiūrų ar už kažką agituoti. Šeima ir draugai yra tie žmonės, su kuriais kalbuosi tokiomis temomis. O čia yra tik mano bandymas neutraliai, iš šalies paanalizuoti dabartinę situaciją tradiciškai prorusiškais laikomuose Ukrainos rytuose, bei išryškinti klausimus, susijusius su Rusijos vaidmeniu. Ko gero, panašūs klausimai yra iškilę ne man vienam. Nesu nei politologas, nei žurnalistas, o tik paprastas jaunas žmogus, besidomintis situacija tame šiuo metu labai neramiame regione ir kas dieną stebintis įvykius, pasiskaitantis įvairius šaltinius.
Geriausia būtų, jei visi galėtų gyventi taikoje, ir nebūtų nekaltų žmonių mirčių. Bet deja, didžiojoje politikoje visada susikirsdavo didelių valstybių, tarpvalstybinių struktūrų ir civilizacijų interesai, ir šis atvejis taip pat yra toks. Duok Dieve, kad galiausiai nugalėtų tiesa ir taika – šito, ko gero, visi labiausiai norėtų. Tik kaip visada būna – teisiais save laiko abi pusės.
