Tykų praėjusį penktadienį Kaune vykusi M.A.M.A. apdovanojimų ceremonija, manau, daugeliui sukėlė prieštaringus jausmus. Iš vienos pusės juose lyg ir netrūko netikėtumų ar bent smagių nutikimų, žavios savireflekcijos, vienaip ar kitaip įdomių pasirodymų ir euroviziniu glamūru dvelkiančio reginio estetikos, kitos: pirotechnikos ir šviesų apnuoginta nuolat regėjosi it ant amžino pokyčių slenksčio stovinti švogerių ir chebros krašto pamėklė, dar nuo Bravo apdovanojimų laikų kelianti įtarimus apie savų apdovanojimus saviems, nemalonus asmeniškumų ir sąskaitų suvedinėjimo prieskonis ir tiesiog galybė keistokų sprendimų tiek atrenkant nominantų trejetukus ir vėliau laureatus, tiek pasirenkant reginį puošti turinčius atlikėjus, tiek ir renginio režisūros prasme.
Jei nebūčiau pats to matęs, turbūt ir nepatikėčiau, kad tokį renginį, galima sakyti, savo buvimu įrėmino atlikėja Džordana Butkutė. Skandalingajai atlikėjai buvo patikėta garbė apdovanoti pirmosios „Metų proveržio“ (!) nominacijos laimėtoją ir savo pasirodymu užbaigti per du kanalus nusidriekusią 4 valandų trukmės muzikos ir reklamų epopėją. Na, galbūt tikrai nepamaišytų kiek daugiau racijos parenkant įteikėjus, nes surasti kažkokių bendrų sąlyčio taškų su ponia Džordana ir nominantais yra užduotis ne iš lengvųjų.
Viskas neatrodytų taip keista, jei pats nebūčiau regėjęs kuo baigėsi šis vos ne mitologinis cikliškumas.
Atrodytų, bet kokie muzikos apdovanojimai savo esme turėtų būti tarsi muzikinis tam tikro laikmečio metraštis, o ne saulelei vis labiau ritantis vakarop priminti paleontologijos konspektą. Kyla daug abejonių, kuo „Rondo“, „Bix“, „Egidijus Sipavičius“, „ŽAS“ ar ta pati nuolat nelyg Feniksas iš užmaršties pelenų virš iškylanti D. Butkutė yra naudingi šiuolaikinės muzikos ir joje vykstančių procesų supratimo atžvilgiu? Prie išvardintų norėtųsi priskirti į rudimentinę liekaną jau panašėjantį ir geriausius laikus jau atgyvenusių atlikėjų šeimyninį duetą – Jūs suprantate, apie ką aš.
Apie tai susimąsčiau iškart po apdovanojimų skaitydamas renginį apžvelgiantį straipsnį, kuris buvo tiesiog užminuotas gana piktokų „kas tie liūdni slibinai? Pirmąkart apie tokius girdžiu“ tipo komentarų.
Tuo labiau, kad tiek tų procesų, įvairiausių grupių ir krypčių dabar mūsų muzikos padangėje, drįstu teigti, yra kaip reta daug, todėl gal ir nevertėtu tradiciškai kalbėti apie kažkokį sąstingį. M.A.M.A. rengėjus reikėtų tik pagirti už norą po vienu skėčiu priglausti kuo įvairesnį muzikos žanrų spektrą. Žinoma, kiek liūdna, kad dauguma mažiau žinomų grupių ir atlikėjų turėjo tenkintis eteriu kur kas siauresnę už savo vyresniąją „sesutę“ auditoriją sutraukiančiame TV6 kanale. Primiršę apie šio tv kanalo egzistavimą neišvydo „The Perfect Pill“, Ievos Narkutės, „metų proveržio“ ir alternatyvos apdovanojimus pelniusio Marko Palubenkos, taip pat metų grupės laurus nusiraškiusių „Liūdnų slibinų“ ir „Žalvarinio“ pasirodymų. Nieko nepadarysi, tai tik patvirtino ir taip akivaizdaus komercinio principo dominantę.
Vaizdas pasikeitė transliacijai persikėlus į TV3 kanalą. Antrąją apdovanojimų dalį pradėjo nuolatiniuose savęs ieškojimuose panirę ir kažin, ar save atradę skandalingieji „ŽAS“. Dainuodamas apie savo, kaip buvusio seimūno, keliones į tolimas šalis, buvęs grupės lyderis Ezopas blyksėjo autoironija, o atliekant vieną garsiausių kolektyvo kūrinių „Man gerai“, kaip kadaise šios dainos video klipe, sudaužė televizorių.
Iškart po reklaminės pauzės renginį vedę „radistai“ Jonas Nainys (turbūt grynas atsitiktinumas, kad pastarasis praėjusią savaite vienos TV3 laidos žiūrovų buvo išrinktas seksualiausiu Lietuvos vyru) ir Rolandas Mackevičius sulaukė pastiprinimo – prie jų prisijungė iš JAV atvykusi buvusi laidų vedėja Giedrė Rusytė ir komikas Justinas Jankevičius. Neneigsiu, pastarojo vieno prieštaringai vertinamo Lietuviškos muzikos veikėjo (pavadinkime jį Egidijumi D., nors gal nebūkime tokie slapukai ir verčiau įvardinkime jį kaip E. dragūną) parodija privertė žviegti iš juoko it nepadorų piešinuką ant klasės lentos išvydusį mokinuką. Antra vertus, galbūt pernai vykusių M.A.M.A. apdovanojimų metu savo elgesiu „pasišiukšlinusio“ atlikėjo ir nevertėjo taip tiesmukai įvardinti – Lietuvoje „Sel“ gali pasigirti turinti vieną didžiausių fanbase‘u (ką įrodo ir apdovanojimas, kaip geriausiai koncertinei grupei), o ir J. Jankevičiaus išvaizda, kalbos maniera ir užuominos tą vakarą net kvailiui nepaliko abejonių, ką jis parodijuoja. Turint omeny tai, kad M.A.M.A. pirmininkas Martynas Tyla prieš keletą metų nutraukė bendradarbiavimą su E. Dragūnu, šie papokštavimai įgauna ne tokį ir nekaltą matą.
Teigiama, kad laimėtojus rinko iš 70 narių sudaryta komisija. Suprantama, čia ne koks X faktorius, bet kai kurie komisijos sprendimai ne tik stebina, bet prašosi bent kažkokio pagrindimo. Manau, tikrai būtų šaunu bent asociacijos apdovanojimų interneto tinklapyje šalia kiekvieno laimėtojo perskaityti, kokiu pagrindu komisija jiems atidavė savo balsus, negalint to padaryti dėl balsavimo anonimiškumo – bent pagrįsti jų nominavimą.
Nežinia, kokiais kriterijais remiantis metų albumo apdovanojimą už savo labai originaliai „Donny Montell”pavadintą darbą laimėjo ir taip pirmaeilius trofėjus nusiraškęs Donatas Montvydas. Jei albumai būtų vertinami pasirodymų vizualumo kriterijumi – D. Montvydas galėtų būti apdovanotas avansu nors ir dešimtmečiui į priekį. Tačiau taip nėra. Žinoma, negirdėjus šio atlikėjo albumo, sunku spręsti apie jo vertę – vis dar neišblėsus šiuometinės Eurovizijos įspūdžiams galima laikyti šio atlikėjo „Love Is Blind“ tiesiog metų daina, bet pavadinti po jos skambėjusią „Norim Dar“ geriausio metų albumo verta daina tiesiog neapsiverčia liežuvis. Dar daugiau, peržvelgus visą kandidatų šešetuką, iš kurio buvo atsijotas nominantų trejetukas, galima pagalvoti, kad buvo eliminuoti neparankesni varžovai, pavyzdžiui, gaiviu electro brizu padvelkęs „mmpsuf“ darbas „Retina“. Žinant, kad M. Tyla taip pat yra ir D. Montvydo prodiuseris tokie įtarinėjimai tiesiog neišvengiami. Tiesa, galbūt dar keistesniu sprendimu galima pavadinti taip pat M. Tylos prodiusuojamų „Pinup Girls“ merginų pasirodymą, kuriuo metu merginos atliko vieno rusiško kolektyvo hito perdirbinį – kita vertus, galbūt tai išties kažkokiu būdu atspindi mūsų muzikos scenos padėtį. Aišku viena, imtis tam tikrų skaidrumo priemonių apdovanojimų rengėjams išties nepakenktų, aišku, jei nenori, kad įtarinėjimai „savų“ prastūminėjimu netaptu į tautos abejingumo liūną tempiančiu inkaru.
Dar buvo ir visokių, kaip dabar labai madinga, muzikinių duetų, kaip ir muzikinių tiltų ir patilčių. Re(n)ginį užbaigė visus žiūrovus iš kėdžių pašokdinęs D. Butkutės benefisas ir visus M.A.M.A. užkulisius atskleidžiančios laidos anonsas. Baigęs žiūrėti antrąją renginio dalį nejučia pagalvojau „gal ir nieko Eurovizija šiemet“. „Ačiū, kad žiūrėjot“,- sudainuotų „Keistuolių teatras“. Gal bent juos mes žinome?
Aleksandras Rimdžius
