Meilė ir seksas – šiais laikais vos ne gyvenimo pagrindai. Vos ne kiekvienoje dainoje apdainuojami lytiniu instinktu pagrįsti žmonių jausmai, vos ne kiekvienas filmas apie tai. Bet ar toks dalykas, kaip lytiniu instinktu pagrįsta meilė, apskritai gali egzistuoti ilgą laiką? Juk ta apdainuojama meilė yra ne kas kita, kaip biocheminis hormoninės veiklos padarinys – laikinas, iliuzinis ir nepastovus. Bet kiek problemų gyvenime per jį...
Ar ta meilė, apie kokią yra dainuojama dainuose, kliedima kino filmuose, apskritai egzistuoja realiame gyvenime? Labai verta suabejoti tuo. Kokios meilės rūšys yra neabejotinos? Visi žinome, kad vienintelė tikra ir ilgalaikė pastovi meilės rūšis yra meilė tarp vienos šeimos kraujo giminaičių – tėvai, vaikai, seneliai, broliai, seserys ir t. t. Ji nepagrįsta lytiniu instinktu, jos pagrindas – tai aukštesnės žmogiškos emocijos, kraujo ryšys. Šitas ryšys (su retomis, bet deja, kartais vis dėlto pasitaikančiomis išimtimis) yra praktiškai nenutraukiamas. Kaip sakoma, „kraujas tirštesnis už vandenį“. Atsakykite patys sau, ką mylite labiau: sutuoktinį ar savo vaikus? Antrą pusę ar tėvą su motina? Net neabejoju, kad daugeliu atvejų atsakymas bus kraujo giminaičio/giminaitės naudai.
Bet labiau idealizuojama yra kitokia – lytiniu instinktu pagrįsta meilė tarp dviejų priešingos lyties atstovų (beje, šiais labai tolerantiškais laikais sąlyga „priešingos lyties“ ne visada galioja). Ar vertas šitas jausmas tokio sureikšminimo? Kažin. Juk ta „amžina meilė“ apskritai yra iliuzija, net neegzistuojanti realiame gyvenime.
Visų pirma, reikia logiškai pagalvoti, kas iš tiesų yra ta vadinamoji meilė. Iš gyvenimo praktikos dauguma žmonių žino, kad tai yra laikina, daugiausiai keletą metų trunkanti hormoninė euforija, pasireiškianti partnerio ar partnerės aklu idealizavimu, noru visada būti šalia vienas kito, labai stipria seksualine trauka, emociniu prisirišimu. Tas laikinas apakimas yra biologiškai tikslingas, reikalingas rūšies pratęsimo užtikrinimui. Kaip teigia psichologai, jeigu žmonės neturėtų to aklo įsimylėjimo laikotarpio ir visada matytų vienas kitą realiai, būtent tokius, kokie yra iš tikrųjų – būtų didelių problemų visai žmonijai. Nes trūkumų turi visi be išimties, ir jeigu žmonės juos matytų, jeigu neįsimylėtų ir tas įsimylėjimas jiems „neužpiltų akių“, žmonijos dauginimasis sustotų. O tai jau rimta grėsmė rūšies išlikimui.
Taigi, pradžia yra biologiškai tikslinga, nulemta gamtos. Žmonės įsimyli, vienas kitą idealizuoja, veda, susilaukia vaikų. Kas būna toliau? Meilės emocijų prigimtis yra tokia, kad jos negali tęstis amžinai. Su laiku jos silpnėja, ir prieš akis išnyra tikrasis, nepagražintas partnerio paveikslas, sumažėja potraukis, atsiranda konfliktai. Kas daroma tada? Kadangi šiais laikais iš visų pusių tik ir kalbama apie amžiną meilę, drugelius pilve, apie laukinį seksą – žmonės pradeda galvoti, kad jų santykiai tapo „nenormalūs“. Ir tada prasideda partnerių ieškojimas iš šono...
Reikia suprasti labai paprastą dalyką: amžina meilė egzistuoti negali. Tokia jos biologinė – emocinė prigimtis. Ji su laiku praeina, ir tai yra NORMALU. Taip ir TURI BŪTI. Jeigu žmonės tai priimtų kaip savaime suprantamą dalyką, nepasiduotų iš žiniasklaidos sklindančioms visokių meilių, romantikų ir aistrų iliuzijoms – būtų mažiau problemų, mažiau sugriautų likimų. Gyvenime žymiai svarbesni yra kiti dalykai, tokie kaip pareigos jausmas prieš vaikus ir antrą pusę, moraliniai principai.
Gyvenimas pats pateikia įrodymus: juk pažiūrėję į žmones, kurie kokius 20 – 30 metų kartu, tos apdainuojamos „karštos meilės“ ir saldaus svaigimo apraiškų vargu ar rasime. Žmones kartu laiko žymiai svarbesni dalykai: pripratimas, prisirišimas, pareiga, o ypač tai, kas svarbiausia – bendri vaikai. Drugeliai pilve ir romantiniai apsvaigimai reiškiasi pirmtosius kelis metus. Po to prasideda gyvenimas, romantika praeina. Pradeda matytis, kad mylimiausioji ne tokia jau ir meili kasdienybėje – kartais mėgsta ir paurgzti, o brangiausiasis nėra toks saldainiukas ir turi įprotį išmėtyti kojines visuose kampuose.
Rožinė romantika baigiasi, prasideda realybė. Ir tai, kaip esu minėjęs anksčiau, yra NORMALU. Deja, daug kas su tuo susitaikyti nenori, ko pasėkmė tampa viena iš didžiausių nedorybių – neištikimybė. Žmonės, eidami neištikimybės ir biocheminio malonumo paieškų keliu, elgiasi nelogiškai ir neapgalvotai. Vadovaujasi ne protu, o emocijomis. Kam ieškoti to, kas yra tik laikina iliuzija, griaunanti gyvenimą tiek pačiam aistros ieškotojui ar ieškotojai, tiek aplinkiniams? Vadovavimasis emocijomis gyvenime apskritai yra labai didelė klaida. mes esame žmonės, turime protą. Emocijas turi ir gyvūnai, bet juk mes esame aukštesnė evoliucijos pakopa.
Žmonės laksto į kairę, ieško to trumpalaikio biologinio malonumo, hormoninės euforijos, drugelių pilve, ir belakstydami prisidaro sau daugybę beprasmiškų problemų (tarsi jų gyvenime ir taip neužtektų, dar reikėtų papildomai ieškotis patiems). Nerimsta, laksto, ieško, nemiega naktimis, nervinasi, ilgisi, nusivilia, galvoja kaip susitikti paslapčia, rizikuoja, gaišta laiką paieškoms, susitikimams, visokioms romantinėms kalboms, susigadina nervus, praranda ramybę. Bet tai dar tik gėlytės.
Jeigu žmogui per gerai gyventi, nėra ką veikti, nori sau ieškoti papildomų problemų, adrenalino, švaistyti laiką ir sveikatą – prašom. Bet baisiausia yra tai, kiek per visokių meilių paieškas yra pridaroma žalos aplinkiniams žmonėms, ypač SAVIEMS VAIKAMS. Juk šiais laikas, pagal statistiką, išsiskiria kas antra šeima. Kodėl šeimos tapo tokios nepastovios? Suprantamas yra toks dalykas, kaip skyrybos, jei gyventi kartu tikrai yra neįmanoma – yra smurtas, terorizavimas. Bet skirtis, traumuoti savo vaikus, kurie nori turėti abu tėvus šalia, vien dėl to, kad motinai ar tėvui „pritrūko meilės“ ar šiaip pasiilgo aistros, kurios kasdienybėje jau nebeliko? Tai yra egoistiška. Kas gali būti blogiau, nei ieškant tos iliuzinės, laikinos meilės, traumuoti savo kūną ir kraują – savo vaikus? Negi naujas seksualinis partneris, naujas laikinas romantinis ryšys, drugeliai pilve yra svarbiau už juos?
Ko labiausiai reikia vaikams? Juk visi buvome vaikai, ir pamename, kokia kraupi atrodė netgi mintis apie tėvų skyrybas. Vaikams reikia jų TIKRŲJŲ tėvų KARTU, SU JAIS KASDIEN. Joks kitas vyras ar moteris vaikams tikro tevo ar motinos neatstos. Išdraskyti viską dėl tokios menkos priežasties – „meilės nėra“? Tars su nauju partneriu bus kažkokie stebuklai. Bus tas pats – kelis metus meilė, visokios romantikos, jausminis pakylėjimas ir hormoninė euforija, o po to vėl kasdienybė, ir vėl „meilės mažai“. Ką daryti tada – vėl ieškoti naujo ar naujos? Ir kiek gi galima taip ieškoti – be galo?
Kartoju, aš tikrai nekalbu apie tuos atvejus, kai šeimoje yra smurtas, agresija, terorizavimas – tokiu atveju, gyventi kartu gali būti netgi fiziškai pavojinga. Bet kai žmonės nesugeba normaliai priimti paprasto dalyko, kad jokia meilė, jokia hormoninė euforija negali tęstis amžinai, ir pradeda jos ieškoti – tai yra sunkiai suvokiama.
Žmonės būtų žymiai laimingesni, jei iliuzinės laikinos meilės ir vos kelių minučių malonumą teikiančio sekso taip nereikšmintų. Emocijos – tai kaip alkoholis ir kiti narkotikai – sukelia laikiną euforiją, bet ilgalaikėje perspektyvoje sugriauna gyvenimą (nors aišku, niekas nesako, kad tarp sutuoktinių sekso nereikia – prie destrukcijos veda tik tai, kas palaida, kuo piktnaudžiaujama).
Pasvėrus naudos ir žalos santykį, gaunasi aiški išvada – Dievo įsakymas „nepaleistuvauk“ ir tradicinės krikščionybės bei islamo „baisiai suvaržyti, nepažangūs“ požiūriai į šeimyninį gyvenimą ir seksualinius reikalus, pareigą, vaikų auginimą, savitvardą ir biocheminius – hormoninius meilės narkotikus yra žymiai teisingesni ir logiškesni, nei daug kam atrodo. Juk gyvenime tiek gražių, įdomių, naudingų, ilgalaikį malonumą teikiančių dalykų ir be meilės, ar vos keliolikos minučių reikalo – sekso, kuriam apskritai vergaujama be jokio reikalo.
Apskritai, tradicinėje krkščioniškoje visuomenėje (musulmoniškose šalyse dažniausiai taip yra iki šiol) partneriai dažniausiai buvo atsirenkami ne pagal emocinius, o pagal proto kriterijus. Aišku, nekalbu apie materializmą ir išskaičiavimą – tai dar viena visuomenėje paplitusi yda, verta atskiro didelio straipsnio, todėl čia nesiimsiu jos aptarinėti. Tos žmonių kartos atstovų dar yra gyvų – mūsų seneliai, proseneliai. Ar jie vedė iš labai didelės meilės? Dažniausiai ne. Dažniausias pasirinkimo kriterijus – „buvo geras, doras, darbštus, protingas žmogus“. Ir tai yra labai logiška. Būtent pagal šiuos kriterijus sukurtos šeimos, kaip rodo gyvenimo praktika, yra pačios patvariausios. Aišku, senovėje irgi egzistuodavo įsimylėjimai, proto pametimai, bet niekas į juos nežiūrėjo rimtai, dažniau su pašaipa, netgi priešiškai. Buvo suvokiama, kad emocijos nėra geriausias pagrindas šeimai kurti, ir visų pirma turi būti vadovaujamasi PROTU. Ar tai blogas požiūris? Nemanau. Daugeliu atžvilgių jis labai stipriai pasiteisina.
Apskritai, kaip tradicinės, šimtmečių išbandytos krikščioniškos moralės sunaikinimas paveikė mūsų visuomenę? Kas antra pora skiriasi, sugriauti likimai, nelaimingi vaikai, vienatvė, milijonai nelaimingų žmonių, ieškančių pilnatvės meilės ir sekso paieškose, bet taip ir nesurandantys. Tuo labiau, kad „atsibodusios moralės atsisakymas“ nulėmė tragišką gimstamumo kritimą, kas apskritai ėmė kelti grėsmę Europos tautų, tame tarpe ir lietuvių, tolesniam išlikimui. Kaip bebūtų keista (o gal dėsninga), gimstamumo kritimas sutapo su seksualine revoliucija – prasidėjo Vakarų Europoje apie 1970 metus, o pokomunistinėse šalyse nuo 1990 metų.
Šiuo metu vietinių Europos tautų populiacija mažėja tokiais tempais, kaip nemažėjo per karus, badus ir marus. Ar visais laikais seksas buvo apribotas daugybe tabu tiesiog šaip sau, iš kvailumo? Ne. Žmonės visada suprato labai paprastą tiesą: kai žmonės pradeda seksualinį instinktą naudoti visų pirma malonumo paieškoms, o ne giminės pratęsimui (pastojimas – vos ne katastrofa, kaip daug kas mąsto šiais laikais), prasideda populiacijos nykimas. Istorijoje tokių pavyzdžių buvo ne vienas. Žinomiausias – Romos Imperija.
Rinkimės savo gyvenimo kelią ir prioritetus kiekvienas pagal savo suvokimo lygį, bet nepamirškime, kad kiekvienas mūsų veiksmas nepraeina be pasekmių. Kokios jos bus – teigiamos ar neigiamos – priklauso tik nuo mūsų. Ar nugyvensime gyvenimą kartu iki senatvės (gal ir be meilės, bet dorai ir gerbdami vienas kitą), užauginsime laimingus ir dorus vaikus, ar blaškysimės iš vienos pusės į kitą.
