Prieš porą dienų turėjau garbės sėdėti vienoje kavinėje, pavadinkim ją – „Pizza knaipe“. Žinoma, kaip visada akių neatkeldama nuo dangišką šviesą skleidžiančio „laptopo“, rašinėjau šį bei tą. Kai galų gale padavėjai atsainiai šyptelėjus – išsvajotoji latte atsidūrė ant mano stalo. Šiek tiek atsititrūkau ir apsidairiau aplink. Šalia manęs sėdėjo dvi nenusakomai jauno amžiaus mergaitės ( apie 13-14 metų). Dvi laputės kūmutės atrodė taip žaviai, jog nesusilaikiau šiek tiek įtempusi ausis ir paklausiusi, ką jos ten šneka (teisybės dėlei – svetimų pokalbių klausytis negražu, žinau, ir to dažnai nedarau).
Neimk picos, po to vėl verksi, kad esi stora
Pokalbis nebuvo labai įdomus ir visų smulkmenų apie Beną ir jo naująją draugę (koks skandalas!) dėl suprantamų priežasčių jums nepasakosiu, bet kas atkreipė mano dėmesį – tai, kad viena iš žaviųjų kaimynių kitai patarė: „Neimk picos, po to vėl verksi, kad esi stora“. Paskui įsiplieskė diskusija apie tai „kaip norėčiau lieknesnių blauzdų“, „yra tokia dieta“ bei „ką pakeistum savyje jei turėtum daug pinigų“ ir pan.
Pasijaučiau kalta dėl to, kad du jauni protai ieško savyje tik trūkumų. Ir aš žinau, dėl ko tai vyksta, ir jūs visi žinote. Kada paskutinį kartą pervertėt moterims skirtą žurnalą? Kada paskutinį kartą žiūrėjot, kokias reklamas tuose žurnaluose mato jūsų -niolikmetė dukra? Aš tokios spaudos neperku jau labai seniai ir dėl vienos labai rimtos bei svarios priežasties – tie stori, spalvingi žurnalai yra kimšte prikimšti informacijos, kuri jus, mano mielosios, turi priversti jaustis blogai dėl savo išvaizdos. Kitaip jūs nepirksite naujojo „Loreal“ anticeliulitinio kremo, tušo, pudros ar dar bala žino ko!
Kada paskutinį kartą pervertėt moterims skirtą žurnalą? Kada paskutinį kartą žiūrėjot, kokias reklamas tuose žurnaluose mato jūsų -niolikmetė dukra?
Jau nekalbu apie tai, kokią įtaką jūsų, mielos „Cosmo“ skaitytojos, intelektui turi garsieji straipsniai „12 būdų kaip jį patenktinti“ it kokia mantra perpasakojami jūsų lūpomis. Paauglės nesupranta, jog nuotraukose pavaizduotos merginos realybėje neatrodo taip ir kad jos pačios bet ką atiduotų, jei galėtų atrodyti, kaip jų „nufotošopinti“ atvaizdai. Kaip Cindy Crowford yra pasakiusi – „norėčiau atrodyti kaip Cindy Crowford“. Paauglės nesuvokia, kad visa kosmetikos pramonė pastatyta ant sudužusių vilčių kažkada atrodyti taip, kaip tas veidas reklamoje – be raukšlelės, be randelio, net be odos porų. Misija neįmanoma – it voverės rate sukamės tarp depiliacijų, dietų ir aukštakulnių, kurie žaloja pėdos kaulus. Velniop tuos kaulus! Juk blauzdos atrodo lieknesnės. Ir tai tik ledkalnio viršūnė, po vandeniu slepiasi valgymo sutrikimai, nepasitikėjimas savimi, depresijos ir t.t.
Šitas aparatas, kurį sukūrė žmogus, formuoja mūsų realybės suvokimą. Reklamos ir visas medijuotas šlamštas sukuria tobulos moters įvaizdį, kurį milijonai nori pasiekti. Bet aš pasakysiu kai ką, kas jus visas nuvils: jūs niekada nebūsite pakankamai graži ir pakankamai liekna, nes tokio žodžio, kaip pakankamai čia nėra. Jei, neduok Dieve, eilinė mirtingoji kažkokiu stebuklingu būdu pradėtų atrodyti it nuo „Cosmo“ viršelio, viršelis pasikeistų, ir jūsų liemens apimtis turėtų vėl mažėti. Taigi mes vaikomės nepagaunamą. Siekiame lėlės Barbės figūros, kurią turėdamas realus žmogus negalėtų paeiti.
Pasvajokime – kas nutiktų jei visos moterys, nubudusios vieną rytą, suprastų, kad koncentruoti savo dėmesį reikia į savo privalumus, o ne mažus trūkumus? Kad tu gali būti laiminga turėdama celiulitą? Tu gali šypsotis nepapūstomis lūpomis? Kad tu esi laiminga, nes esi sveika ir graži, ir kad tai, jog nesi tobula, ir yra tavo unikalaus grožio esmė? Žlugtų visa kosmetikos pramonė.. Et, juk niekam nebereikėtų liekninačio kremo, kuriuo išsitepus negali užmigti, nes šlaunis taip skauda, jog atrodo degi, nebereikėtų pudros, kuri atrodo „lyg tikra oda“ (tepi odą kažkuo, kad oda atrodytų lyg tikra oda?). Niekas nebepirktų „Lieknėk“ arbatos, nes šioks toks riebaliukas moteriai yra reikalingas palaikyti moteriškų hormonų balansą. Moterys ne lieknėtų, o siektų tapti sveikesnėmis... faktiškai „Disneylend’as“.
Pasvajokime – kas nutiktų jei visos moterys, nubudusios vieną rytą, suprastų, kad koncentruoti savo dėmesį reikia į savo privalumus, o ne mažus trūkumus?
Nenoriu išsiplėsti ir pradėti pasakoti apie moters kūno ir pozos reprezentaciją reklamose ar kokią įtaką jaunų mergaičių protams turi vaizdai, kur „tobuloji“ moteris visada prisidengus lūpas ranka, lyg tyla yra jos tobulumo dalis, ar kodėl ji pusnuogė klūpo vyrui prie kojų...
Siekiu, kad tu, mielas skaitytojau, jei augini dukrą, niekada neleistum jai patikėti šita absurdiška simuliacija apie „tobulą moterį“. Sudeginkit pagaliau tą krūvą beverčių moteriškų žurnalų, pakeiskit juos vertinga spauda, stimuliuokit savo ir savo vaikų smalsumą. Parodykite savo dukroms ir patys pažiūrėkite Jean Kilbourne darbą „Killing us softly“. Ir galų gale, nustokime koncentruotis ties dalykais, kurių neturime, juk džiaugtis tuo, ką turi, yra žymiai paprasčiau.
Ikrauk.lt skaitytoja
