„Po metų gausiu magistro diplomą, tada emigruosiu į Angliją. O ką man čia veikti – būti padavėja ar indus plaut?“ – diskusijos metu pasakė man pažįstama, lyg Anglijoje su savo magistro diplomu ne padavėjautų ir ne indus plautų, o pati restoranuose sėdėtų.
Pastaruoju metu pastebiu, jog nūdienos jaunimą tarytum galima skirstyti į dvi kategorijas. Pirmoji – veiklūs, ambicingi, darbo nebijantys, šalia paskaitų universitetuose ir nuosavų pinigų uždirbti gebantys. Nenuostabu – pasitvirtina taisyklė: kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji. Antroji – šalia diplomo kvietimo į prabangų ofisą laukiantys ir didelės algos reikalaujantys, tačiau nuosavus patalus svetimiems kloti perleidžiantys. Na, „perleidžiantys“ nėra tikslus žodis – jie tikisi, kad paklos.
Apie pirmajai kategorijai priskiriamus jaunuolius, rodos, nėra ką ir daugžodžiauti – pagirti tik verta. Man gražu žiūrėti į tuos žmones: atiduoda savo jėgas suvokdami, jog investuoja patys į save, stato pamatus savo ateičiai ir nuosavom rankom ją kuria. Kur kas įdomesni man atrodo antrajai kategorijai priskiriami jaunuoliai – man jie kelia nuostabą ir, prisipažinsiu, velniškai pykdo.
Kaip atrodo
Visų pirma, kad būtų aiškiau, pamėginsiu konkrečiai nupasakoti jums antrajai kategorijai priskiriamo jaunuolio portretą.
Dažniausiai šis žmogus į aukštąją mokyklą atvyksta iš mažesnio miestelio ar tiesiog provincijos. Specialybę jis renkasi pagal tai, kiek srities specialistams vidutiniškai pavyksta uždirbti. Sako, gerai moka ekonomistams, teisininkai gerai gauna irgi.
Antai filosofija tikrai netinka – nei pinigų gerų, nei ką veikt nežinia. Medicina dažniausiai taip pat – ten daug mokytis reikia. Na, o jei nei ekonomika, nei teisė kaip nors nenusiseka, labai tinka verslo vadyba – vadovauti visi mes mokam ir labai norim, o verslas išvis skamba puikiai – išgirsti žodį ir, rodos, pinigais pakvimpa.
Tačiau nesupraskite ne taip, pasirinkta specialybė tamsiojo antros kategorijos jaunuolio šydo ant pečių neuždeda – reikia ir teisininkų, ir ekonomistų, ir vadybininkų. Dalį šydo uždeda pasirinkimo motyvai, visą reputaciją kurti baigia kiti šydo lopai.
Dažniausiai antrosios kategorijos jaunuolis tesiekia diplomo, tačiau pasitaiko ir kitokių atvejų – jis net gali nuoširdžiai mokytis ir daryti visus namų darbus siekdamas išminties. Gyvena toks jaunuolis iš tėvų pinigų nepaisant to, 18 jam ar 25-eri. Iš tų tėvelių pinigų ir bendrabučio nuomą moką, ir šeštą bokalą alaus penktadienio vakarą perka.
Dirbti toks jaunuolis visai nenori – nemato prasmės eiti ir dirbti padavėja, kai už kelerių metų turės išsilavinimą liudijantį diplomą, o ir su paskaitomis, sako, darbas labai kirstųsi, trukdytų mokytis, laiko pagyventi neliktų.
Taip ir sėdi, taip ir laukia diplomų teikimo ir kada mama atsiųs kotletą, o kas po to – nežinia. Arba kas nors pakvies dirbti už daug pinigų, arba - į Angliją.
Kalti kiti
Pakalbėjus su antrosios kategorijos jaunuoliais susidaro įspūdis, kad jie – labai pikti. Juk nežino, kaip gyvenimas klostysis toliau, diplomas darbo negarantuoja, o bendrabutyje amžinai negyvensi. Sako, reikės imti paskolą, tik už ką ją grąžinti nežinia.
Tada ir Lietuva tampa bloga. Švietimo sistema – bloga, valdžia – bloga, šitaip tik Lietuvoje gali būti, niekam mes nerūpime, niekam mūsų nereikia, Anglijoje žymiai geriau, ten gali padavėja būti ir daug daugiau uždirbti, ir namus išlaikyti, ir vaikus gimdyti.
Pagiežingai šie žvelgia ir į tuos, kuriems sekasi. Nors „sekasi“ vėlgi, manau, nėra tikslus žodis – į tuos, kurie stengiasi (nors pripažinkime, sėkmės faktorius taip pat egzistuoja, tik tiek, kad jis – laikinas).
Tada ir prasideda tokie pareiškimai, kurių aną savaitę sulaukiau aš: „Žinai, aš turiu du diplomus tos pačios specialybės, kurią dabar mokaisi tu, esu už tave ženkliai vyresnė, tu tebesimokai, dirbi darbą, kurį turėčiau dirbti aš, ir uždirbi daugiau.“ Bet ar mano kaltė? Ar tai aš kalta, kad tebetęsdama studijas sugebu spėti dirbti pilno etato darbą, mokytis valstybės finansuojamoje vietoje aukštojoje mokykloje ir išlaikyti save savo lėšomis?
Ne, nerašau šios pastraipos tam, kad pasigirčiau. Girčiausi, jei tokių kaip aš būtų mažai, bet mūsų daug. Turėdama darbą ir tuo pat metu studijuodama bei kurdama savo rankomis savo ateitį aš nesu išskirtinė ir nieko nestebinu – aš iš tų, kurie stengiasi. Ar man pavydi toji pažįstama? Galbūt truputį, neklausiau. Ar mane ji vertina pagiežingai? Man atrodo, ji man niekada neatleis. Na, kol nesusiras darbo.
Anglijoj lietūs nelyja
Nesuvokiu, kodėl dirbti padavėja Lietuvoje negalima, o Anglijoje tai – idilė. nesuvokiu, kodėl Lietuvoje dirbti padavėja su diplomu negalima, o Anglijoje tai – prestižas. Nesuvokiu, kaip žmonės nesuvokia, jog Anglijoje gal ir gausi daugiau arbatpinigių, bet už būstą ir kotletą irgi sumokėsi daugiau.
Tačiau ilgiau pabendravus su pro šiuos akinius pasaulį matančiu jaunimu kažkodėl nurimstu: prašau, važiuokit į Angliją. Dirbkite ten savo darbus, klokite nuosavą gerbūvį. Labai rimtai ir nuoširdžiai sakau, kad linkiu jums laimės ir sėkmės, nes kitaip gyvenimas yra bevertis.
Mes tuo tarpu liksime čia. Kartu su savo ambicijomis ir tikslais nebijodami darbo bei gebėdami jėgas atiduoti besistengdami ir dėl savęs pačių, ir dėl jūsų. Tik visada yra du keliai – lengvas ir sunkus. Kai pasirenki sunkų, nueini toliau.
Silvija.
Turite nuomonę šiuo ar kitu klausimu? Jei ji trumpa, rašykite komentaruose. Jei jūsų mintys tilptų į autorinį komentarą, įkraukite jį arba atsiųskite ikrauk@15min.lt. Mums labai svarbi tautos nuomonė.
