Daug žmonių šiandien yra neabejingi įvykiams Ukrainoje. Šioje šalyje, nuo seno pasižyminčioje dideliu istoriniu susipriešinimu tarp prorusiškų ir proeuropietiškų pažiūrų, eilinį kartą įsiplieskė konfliktas. Ir kartais keista yra stebėti tai, kaip yra vertinami šie neramumai, protestuotojų ir valdžios struktūrų veiksmai. Aišku, Europoje priimta palaikyti protestuotojus (na, juk eurointegracijos siekiai ir jų atsisakymas tapo konflikto pagrindu), bet ar tikrai protestuotojų veiksmai yra vertintini tik teigiamai?
Ar tikrai protestuotojų veiksmai yra vertintini tik teigiamai?
Iš tiesų įdomu tai, kad nuolat girdime žodžių junginius „taikūs protestai“ ir „jėgos struktūrų smurtas“. Gal kažko nesuprantu, kažką praleidau, bet nejaugi „taikių protestų“ sąvoka taip pasikeitė? Visada atrodė, kad taikūs protestai – tai neagresyvus žmonių mitingavimas su plakatais, šūkiais, simboliais ar kitokia atributika, išreiškiant tam tikrus savo reikalavimus ir paklūstant atitinkamų institucijų (policijos ir t. t.) reikalavimams. Taip, suprantama – būtent tai ir yra taikūs protestai, kaip juos dažniausiai ir įsivaizduojame. Bet pasižiūrėjus į tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, vaizdas susidaro kiek kitoks.
Ką mes matome šiomis dienomis? Degančius autobusus, protestuotojų (ar dalies jų) mėtomus Molotovo koktelius, akmenis, dalis protestuotojų ginkluoti lazdomis, užsidengę veidus (kas yra draudžiama masinių susirinkimų metu), statomos barikados, netgi užiminėjami valdžios pastatai, trikdomas valstybės institucijų darbas. Ar visa tai irgi jau yra vadinama „taikiais protestais“? Kažkodėl sunku tuo patikėti.
Kai valstybinės jėgos struktūros imasi malšinti protestus (kas būtų daroma, ko gero, kiekvienoje šalyje) – tai čia jau yra smurtas?
Daug kas iš mūsų matė vaizdo įražus su protestuotojų padegtais „Berkut“ darbuotojais, arba kaip tie patys „Berkut“ darbuotojai yra daužomi į pastatą įsiveržusios protestuotojų minios. Ar visi šitie veiksmai dabar jau irgi yra laikomi taikiais? Matyt, kad taikumo sąvoka truputį pasikeitė. Kaip ir smurto sąvoka – pasirodo, kai valstybinės jėgos struktūros imasi malšinti protestus (kas būtų daroma, ko gero, kiekvienoje šalyje) – tai čia jau yra smurtas? Pagal tokią logiką ir Vakarų šalių atstovų išreikštą pasipiktinimą gaunasi taip, kad Ukrainos valdžia blogai elgiasi, suiminėdama ir bandydama kovoti prieš radikalius protestuotojus?
Bet palaukite, kodėl Ukrainai tokia išimtis? Juk daugelyje pasaulio šalių, netgi tuose pačiuose Vakaruose prieš tokius žmones, kurie užiminėja valdžios įstaigas, degina padangas viduryje miesto, priešinasi pareigūnams ir tokiomis agresyviomis priemonėmis siekia valdžios pakeitimo, būtų imtasi labai rimtų priemonių (taip, dažnais atvejais ir jėgos naudojimo). Paskaitykite bet kurios šalies įstatymus, kokia atsakomybė gresia už masinių neramumų kurstymą, pasipriešinimą pareigūnams, valdžios pastatų užiminėjimą, gatvių blokavimą, o ką jau kalbėti apie lazdas ir Molotovo kokteilius... Realybė yra tokia, kad ko gero absoliuti dauguma pasaulio šalių numato rimtą atsakomybę už tokius veiksmus, bei turi atitinkamas, gerai parengtas pajėgas, turinčias įvesti valstybėje tvarką panašių neramumų atvejais.
Savo kieme į neramumus yra greit reaguojama, o Ukraina – negi ji kažkuo kitokia?
Tai yra absoliučiai normalu ir įprasta, kitaip ir būti negali (nes priešingu atveju įsigalėtų absoliutus chaosas). Bet pasiklausius daugybės iškilių veikėjų nuomones (dauguma jų – iš Vakarų šalių), susidaro įspūdis, kad neramumai Ukrainoje – nieko labai smerktino, gal tai netgi kažkas progresyvaus ir palaikytino, o jau valdžios atsakas į juos (pagal įstatymus – teisėtas) yra blogis. Keista tai girdėti iš atstovų šalių, kur jau daugybė masinių neramumų buvo išvaikyta (prisiminkime kad ir tuos pačius „Occupy Wallstreet“ protestus JAV, ar įvykius prie Seimo 2009 m. sausio 16 d. Vilniuje). Savo kieme į neramumus yra greit reaguojama, o Ukraina – negi ji kažkuo kitokia?
Juk jeigu jau kalbame apie demokratiją, tai protestuotojų atveju, elgtis reikėtų demokratiškai. Niekas nesako, kad žmonėms negalima mitinguoti, pareikšti savo nuomonės – tai yra normali piliečių teisė. Bet kai tie mitingai virsta tokiais veiksmais, kai nereaguojama į policijos ar kitų valstybinių struktūrų (Ukrainos atveju – milicijos ar „Berkuto“ darbuotojų) nurodymus, pradedami užiminėti valdžios pastatai, prasideda atviras pasipriešinimas jėgos struktūroms – ar neatrodo, kad tai jau „truputį“ peržengia paprastų mitingų ribas?
Juk pagal demokratiškus standartus, tereikia tik sulaukti rinkimų, ir rinkite ką jūs tik norite
Juk pagal demokratiškus standartus, tereikia tik sulaukti rinkimų, ir rinkite ką jūs tik norite – Klyčko, Tiahnyboką ar dar ką nors. Kaip, beje, pasielgė ir protestuotojų taip nekenčiamos Regionų partijos rinkėjai: kai 2005 metais prie Ukrainos valdžios vairo (irgi po ilgų „oranžinės revoliucijos“ protestų, tiesa, neperaugusių į tokius agresyvius veiksmus, kaip dabartiniai) stojo provakarietiškas prezidentas V. Juščenka, nepatenkinti jo valdymu bei tuometiniu Ukrainos politiniu kursu žmonės kažkodėl nesvaidė Molotovo kokteilių, neužiminėjo valdžios pastatų – jie ramiai sulaukė rinkimų ir išrinko į valdžią žmogų, kurį nori matyti prezidento poste. Ir kaip ten bebūtų, bet tiek V. Janukovičių, tiek Regionų partiją šalyje palaiko dauguma rinkėjų. Tai ar tikrai protestuotojai atstovauja šalies gyventojų daugumą?
Taigi, V. Janukovičiaus ir Regionų partijos rinkėjai savo laiku nekėlė masinių neramumų, o ramiai išlaukė savo laiko. Kas dabar trukdo ramiai palaukti Ukrainos euroentuziastams? Ir toks nenoras laukti pastebimas jau ne pirmą kartą. Vertas dėmesio toks dalykas, kad kažkodėl absoliuti dauguma tokių masinių protestų ir reikalavimų „keisti valdžią“ ateina būtent iš provakarietiškos Ukrainos dalies. Tiek oranžinė revoliucija, tiek Euromaidanas – juos inicijavo provakarietiškai nusiteikę Ukrainos gyventojai, kurių dauguma gyvena vakarinėje ir centrinėje šalies dalyje. Nors dažnai mėgstama kalbėti apie „pavojingą Rusijos įtaką“, bet kažkodėl prorusiškumu pasižymintys Ukrainos rytai ir pietūs tokiais masiniais neramumais dažniausiai nepasižymi, netgi tada, kai valdžioje yra jų nemėgstami žmonės. Kodėl? Įdomus klausimas, ir kažin, ar į jį taip lengva rasti atsakymą.
Galima pasakyti tai, kad Ukraina jau labai senai, ištisus šimtmečius yra stipriai suskaldyta šalis – verta prisiminti tą patį S. Banderą (taip, tą patį, kurio pajėgos kaltinamos apie 50 tūkstančių nekaltų taikių lenkų išžudymu), kuris daugybės žmonių vakarinėje šalies dalyje laikomas nacionaliniu didvyriu, o rytinėje Ukrainoje dažniausiai nekenčiamas, taip pat labai skirtingus požiūrius į šalies integracijos kryptis ir istorines erdves (didelė dalis vakarų Ukrainos gyventojų save istoriškai suvokia kaip Vakarų civilizacijos, o nemaža dalis rytų Ukrainos žmonių – kaip Rusijai artimos civilizacinės erdvės dalį bei tokiomis kryptimis ir šiandien norėtų suartėti).
Kaip matome, niekas taip ir nesikeičia, o šiandien vykstantys neramumai, ko gero, yra eilinis tos pačios senos „prorusiškumas – provakarietiškumas“ priešpriešos prasiveržimas. Apskritai sunku pasakyti, kaip tokiai susipriešinusiai šaliai, kaip Ukraina, reikės gyventi ateityje ir kokį kelią reikės rinktis. Didelė dalis tradiciškai provakarietiškais laikomų Lvovo ar Ivano Frankovsko gyventojų, ko gero, nebūtų patenkinti, jei Ukraina įstotų į EAS (Rusijos formuojamą Eurazijos Sąjungą), kur nebūtų tokių plačių, Europoje dažniausiai nieko nestebinančių laisvių – pavyzdžiui, rengti gėjų eitynes, pasikeisti lytį ar kritikuoti tikinčiuosius. Taip pat nebūtų nei labai naudingų Briuselio patarimų, nei galimybės sezoniškai užsidirbti Londone ar Airijoje. Beje, tikrai labai įdomus klausimas – ar žmonės, palaikantys provakarietiškas dešiniasias partijas (tokias, kaip „Svoboda“) jau psichologiškai nusiteikė LGBT eitynėms gimtųjų miestų gatvėse? Juk iš Europos perėmus visas pažangias tolerancijos idėjas, to nusiteikimo jiems neabejotinai prireiks...
Ir beje, keistoka matyti tai, kad Lietuvoje labai dažnai būna priimta palaikyti vieną pusę
Tuo tarpu didelė dalis tradiciškai prorusiškais laikomų Donecko, Odesos, Krymo, Dnepropetrovsko ir Charkovo regionų gyventojų, ko gero, nebūtų labai patenkinti, jeigu Ukraina įstotų į ES. Bet kokiu atveju nepatenkintų būtų labai daug ir surasti tinkamą sprendimą, kuris tenkintų abi puses, būtų sudėtinga. Aišku, galbūt dalis Euromaidano protestuotojų ir labai nori tokių gėrybių, kaip laisva migracija, žemės pardavimas turtingiems pirkėjams iš užsienio, tolerancija gėjų eitynėms bei kiti labai pažangūs dalykai, bet jų noras visuotinę gerovę pasiekti būtent per suartėjimą su Vakarais – tai dar toli gražu nėra visos tautos nuomonė.
Ir beje, keistoka matyti tai, kad Lietuvoje labai dažnai būna priimta palaikyti vieną pusę (Euromaidano protestuotojus), kartais tarsi nematant (ar nenorint matyti) to, kad V. Janukovičiaus ir Regionų partijos rinkėjai irgi yra ne kitokie žmonės, ir jų nuomonė yra ne mažiau svarbi, bei savo skaičiumi būtent jie, o ne „Batkivščinos“ ir „Svobodos“ rinkėjai, sudaro šalies gyventojų daugumą. Mums gal reikėtų to nepamiršti, jeigu jau norime būti objektyvūs.
Le Hawk
