Visuomenėje priimta, kad žmonės skirtomi į tris klases: žemoji, vidutinė ir aukštoji. Na aišku, kad yra ir keli apsiseilėję godumo geismo užkamuoti oligarchai kvėpuojantys savo pasipūtėlišką smarvę į mūsų visų veidus išnaudodami nieko nenutuokiančią visuomenę bandydami kompensuoti savo „pertrumpapimpališkumo" kompleksą valdžios išnaudojimu. Bet ne tame esmė.
Tokia pragmatiška žmonių klasifikacija gal ir suteikia kažkokių privalumų, kuriems aptarti neturiu noro, bet įdomumo ar net geriau išsireikšti taip - originalumo, jame nėra. Žmonės gali buti skirtomi ir šiek tiek kitaip. Visų pirma seka vargingieji - sėkmės neaplankyti žmonės, keliaujantys per gyvenimą stengdamiesi iškęsti vieną dieną po kitos, šiek tiek suprimityvėję (tiesa ne visi), girti arba besipagiriojantys, kaulijantys centų ir velniškai brangstančių cigarečių, miegančių ir vaikštančių, tempiančių visą savo maitą sau ant kudašiaus ir nieko jau nebesitikinčių.
Akys tokios tuščios, kad jeigu kada ten ir buvo sąmonės sąvoka, jos jau ir pėdos seniai ataušę. Beliko aklinas juodas ruožas judėti pirmyn, bet niekada nepasiekti atbrailos, neprieiti liepto galo - tiesiog vegetuoti egzistuojant, arba egzistuoti vegetuojant. Skonio reikalas. Kalbu ne vien apie bėdžius gyvenančius be stogo virš apdujusių galvų, bet ir apie daugumą darbininkų seniai išdavusių viltį kanors veikti ar pasiekti. Jiems daug paprasčiau grįžti iš darbo, išsidrėbti priešais televizoriaus ekraną ir sėkmingai regresuoti ryjant „populiariausias" Lietuvos televizijų laidas apie kenčiančias mamas, apgaudinėjančius politikus, sriubos negavusius vaikus ir apsisnarglėjusias, krūtis pasididinusias blondines, kurios peroksidinius dažus vartoja tokiais kiekiais, kad jie ne tik ištrupino visas likusias sveiko proto užuominas, bet nebedaug trūksta ir iki to, kad prakiurdytų implantus. Bet prie Lietuvos popžvaigždžių pasaulio mes dar grįšime.
Visgi tie darbininkai plušantys po 10 valandų per dieną, penkias dienas per savaitę ir gaunantys savaitę atostogų augina vaikus ir kuria Lietuvos pagrindą, gal juose heroizmo ir netrūksta, bet iki tol kol neatveria savo nepraustaburniškų, auksinėmis rusiškomis frazėmis dabotų žabtų. Atfiltravus rusiškus barbarizmus išlieka tik pesimizmo įsunktos pažiūros grūdančios tą pačią neviltį jų vaikams, visada „mylimiems" kaimynams ir, be abejo, duodančios puikius šancus jais manipuliuoti politikams apeliuojant į tai, kad mes esame Europos dalis, o pažiūrėkite kokias algas gauna dešreles ir raugintus kopūstus virškinantys vokiečiai. Kuo jie geresni negu mes? Tuo ir geresni, kad beėsdami ir belakdami alų bačkomis, jie dar turi sveiko proto mokytis, kurti ir planuoti ateitį.
Lietuviški bėdžiai-varguoliai dar tam nepasiruošę. Jie pasiruošę tik išgerti. Išgerti mes pasiruošę visada. Aš sakau, kad jie daugiau nieko ir nenusipelnė kaip tik inkšti, kol nesupras, kad pasaulyje stebuklai gana retas dalykas - mano manymu, stebuklu jau galima laikyti ir tai, kad jų yra dar dirbančių. Nes toms boboms, kurios prisigimdo 15 vaikų, pompuodamos juos konvejeriu į „Šmirgėliškių" kaimo keturmetę mokyklą, kurioje superbiblioteka siūlo rinktis tarp 30 metų senumo kirilica parašytų vadovėlių ir porno žurnalų, išvis reikėtų atimti pilietybę ir grūsti lauk. Joms mat pašalpos nepatenkina poreikių. Man atorodo jų vyrai nepatenkina jų poreikių. Užteks dulkintis nesisaugant ir gerti, gal tada netik poreikiai mažesni bus, bet ir galvos rytais neskaudės. Nei nuo to, kad iš vakaro gerta, nei nuo to, kad vyras davė iš bokalo per marmūzę. Kartais pasitaiko, kad pagarba sau sukelia pagarbą ir kitiems, o čia jau didelis žingsnis į priekį.
Einam toliau. Jaunimas.
Kaimus ir miegamuosius rajonus puošiantys saulegrąžų lukštais apvainikuotos laiptinės ir kiemai prie jų. Sakyčiau sudaužyti alaus buteliai, bet tai jau būtų prabanga. Plastikinė tara - populiariausias šių smegenų vingius deginančių, degeneruojančių piliečių atributas. Jei ne pigus alus ir dar pigesnė degtinė jie būtų labai tinkami vidinės tuštumos rezervuarai. Marozai ir forsai - taip juos vadina visuomenė. Jokių perspektyvų neturintys tėvai augina atžalas pagal save, nieko keisto kad jų vaikai užauga tokie patys, išliejantys savo frustraciją dėl neišpildytų svajonių turėti BMW 5 besinešiodami peilius ir spardydami kitus - nesvarbu vaikinus ar merginas. Šios jau ant tiek sustabarėjusios, kad nesąmoningai yra traukiamos jokiais kritiško mąstymo argumentais nepaaiškinamų bruožų - treninginių kelnių, nubalnotų krumplių ir čipsais atsiduodančio burnos kvapo.
Times, kuriems visgi nusišypso laimė užsidirbti pinigų stumdant baltarusišką „saliarką" ar tos pačios kilmės cigaretes, prekiaujant narkotikais ar atsidarius automobilių servisą gyvenimas iš esmės nepasikeičia. Kas keičiasi yra tik automobilio markė, telefono išmanumas ir aprangos stilius. Treningai išmainomi į aptemptas maikutes ir pasaulio pripažintų prekės ženklų išdabotus džinsus arba kostiumines kelnes. Tai naudinga tik vienam dalykui - vilioti „papuotas" dviženklio intelekto ilgakojes stirnaites, kurias gali užgaulioti kasdien ir vadinti plačiu asortimentu būdvardžių, jei tavo piniginė pakankamai plati.
Tačiau nereikėtų pamiršti ir vadinamojo „auksinio jaunimo" - turtingų tėvų lepinamų vaikų, įsitikinusių kad būdami 18-20 metų amžiaus supranta viską apie gyvenimą, ir laimingai švaistančių tėvų pinigus. Naujausi automobiliai, brangiausi rūbai, kokteilių ir shotų marios naktiniuose klubuose ir aišku 2 pakeliai cigarečių per dieną, kažkodėl šiuo metu yra tapęs vienu labiausiai pagarbą turinčiu sukelti dalyku. Kadangi girtis savo išgerto alkoholio ir automobilio arklio jegų skaičiumi jau nebemadinga - tą funkciją puikiai atlieką visko publikavimas socialiniuose tinkluose, tik gaila, kad nematai pavydo persmelktų veidų, žiūrinčių į kompiuterio ekraną. Prisižiūrėję užsienietiškų serialų ir isivaizduojantys save juose gyvenant šiurpina kiekvieną sutiktą bent kiek sveikos nuovokos turintį žmogų humoro jausmo išraiškomis, kurias išklausus, net žmonių ketvirčiavimas XXI amžiuje atrodo visai svarstytinas dalykas.
Iš vienos pusės gal ir nėra taip blogai, kad humoro jausmas yra prestižo dalykas ir yra vertinamas asmenybėje, bet humoro standartai su kiekvienu tokiu juokdariu grimsta inkaru gilyn į nebeištraukiamą prarają. Dažnai tenka pagauti save nuolat dirbtinai besišypsant ir galvoje ieškant preteksto kuo greičiau nešdintis iš pokalbio ir šokti nuo tilto žemyn galva į betoninį grindinį nusėtą adatomis ir ištepta sieros rūgštimi. Nors visa ši gyvybiškai svarbi informacija, kuria aš nepasididžiuoju pasidalinti, yra nukreipta į vyriškosios giminės atstovus, nors nuolatinis plaukų tvarkymas plaukų vaško pagalba, iki skrupulų prižiūrimi batai, manikiūro nušlifuoti nagai, išpešioti antakiai, visur šmėžuojantys saviportretai veidrodyje palieka tik vangius trupinius, kuriuos surinkus ir sudėliojus į vietas, vargais negalais užsitarnautum vyro vardą, bet mūsų mylimos merginos nėra vertos didesnės pagarbos. Anaiptol.
Išlaukusios užtarnauto savaitgalio, visą savaitę skelbusios, kaip nuobodu mokykloje ar universitete ir kraugeriškai teršdamos tuos pačius socialinius tinklus, penktadienio vakarais keliauja į klubus. Juose arba arogantiškai šoka savo merginų kompanijose ir pasišlykštėjimo kupinomis akimis bei veido mimikomis atbaido bet kurį, norinti jas užkalbinti, arba stipriai pervertinusios savo nupudruoto organizmo veiklos ribas bei skrandžio galimybes virškinti spalvotą alkoholio prisisunkusį turinį, prisileidžia bet kokį pagarbos nevertą tuščiamakaulį idiotą, aišku, kol šis yra simpatiškas, arba tiesiog gražiai apsirengęs. Šeštadienį atakuoja kiekvieną tokiais radikaliais ir kvapą atėmančiais originalios minties šedevrais kaip „Daugiau niekada nebegersiu" arba „Tokio pachmielo dar nebuvo" ir t.t.
Šeštadienį pusę dienos kiurkso namuose iš vakarykščių šėlionių nenuplautais makiažo veidais, ilindusios į treningines kelnes bei gailėdamosios savęs. Nieko tokio, savaitę nuleidusios galvas „ataria" mokslo įstaigose nevaikščiodamos į pamokas arba pramiegodamos paskaitas ir vėl užsitarnavusios savaitgalį, pagaliau pakelia galvą ir eina revanšuotis į kitą klubą. Ir taip savaitė po savaitės. Šiek tiek vaizdas pasikeičia vasarą, nes tada atsiranda pretekstas demonstruoti apnuogintas šlaunis, bikinius ir iškirptes (kalbu apie nuotraukų postinimą). Aš kaip vyras tikrai nesiskundžiu, bet toks berždžias (o gal ir nesąmoningas?) būdas pritraukti dėmesį metai po metų jau tampa nebetoleruotinas ir tvoskia pigia liaudies durnėjimo tendencija. Kiek akyliau pagalvojus kyla įtarimas, jog šios figūras demonstruojančios nuotraukos ne visada skirtos vyrukams pasigrožėti, bet ir sukelti pavydą savo ne taip gamtos apdovanotoms konkurentėms, o kartais ir draugėms. „Viskas su saiku" jau seniai pamirštas dalykas, kiekybė pakeitė kokybę, o kokybės ir prieš nebuvo apstu.
Kadangi dabar populiaru „suaugti" keturiolikos (svarbu, kad krūtinė pradėtų matytis), tai šis visas procesas tada ir prasideda, popsizmo ir savirealizacijos komplekso vedamos merginos šoka į autobusą marširuojantį regreso autostrada. Taip siausdamos kiaurus metus, anksčiau ar vėliau pradeda klausti savęs, kodėl nesugeba sutikti padoraus vaikino. Mąstymo sąvokos nesuprantančios smegenys, jau seniai nugrimzdę į lėtargą snaudulį, nebepadeda susivokti. Vėl seka dėmesio trūkumas, vampyriškas jo siekimas nuotraukomis, statusais, nuorodomis ir, be abejonės, šis troškulys nuplaunamas savaitgalį šešiomis taurėmis vyno ir galų gale 4 flaming zambooka shotais. Gerai, kad geriama tiek, jog sukilusius vėmalus jau yra įpratusios nuryti. Autobusas važinėja ratais. Išvažiavimo nėra.
Kas keisčiausia, jog kito kelio nėra. Privalai pritapti. Viena iš išeičių visada yra savęs apgaudinėjimas keičiant pažiūras ir tampan panku, skinheadu ar budistu. Visur vistiek visada reikės pritapti. Klausimas tik tas, kur pritapti lengviau. Natūralu, jog mažesnės socialinės grupės atsainiau priima „naujatikius", nes jų tiesiog yra mažiau, jie nelabai turi iš ko rinktis. Lengviau pritapti - lengviau susirasti draugų - lengviau guosti save, jog dar atrasi prasmę gyvenime. Būkim biedni, bet teisingi - visi išduodame save tam, kad tik nesijaustume vieniši, nes to labiausiai ir bijome.
Ir kas gi formuoja šį pasigerėjimo aimanų vertą jaunimą? O gi ne kas kita, kaip į žemę iš dangaus kaip apvaizda nusileidusios pop pasaulio žvaigždės ir televizijos ekranuose mirgantys tie patys veidai. Nusigręžę nuo moralės, kopijuodami tai, ką sukūrė kiti, įvynioja į spalvotai blizgantį, naktį šviečiantį, ekskliuzyvinį, aukščiausios klasės, pirmo leidimo, ekologiškai perdirbtą, naujausio dizaino panaudotą šikpopierių ir perpaduoda zombiais tapusiai visuomenei kaip madą. Visuomeniniai zombiai lekia paskui, kaip šunys kaimo pakelėse paskui automobilius. Perkame beprasmį šlamšta savo pseudoego pamaloninti ir laukiame, kol pasikeis mada, kad galėtume nusipirkti dar didesnio šlamšto už didesnius pinigus. Svarbu kad daiktas būtų naujas, nesubraižytas/neišpurvintas ir visiem gerai matomas ir visų svarbiausia, keliantis pavydą. Nebesugebame susikurti pagarbos ir išlaikyti orumo savo veiksmais ir elgesiu, ieškome paprastesnių sprendimų. Tai ko negalime susikurti, bandome nusipirkti.
Žmonės nuolat besivaidenantys TV ekranuose ir žiniasklaidoje, atimsiu iš jų žvaigždžių vardą, nes jie jo neverti - pavadinkim juos įžymybėmis, atrodo turėtų vesti visuomenę rodydami pavyzdį. Tačiau, apakę nuo šlovės, paiso tik savų interesų toliau drebindami srutas mums ant galvų. Galiu ir nebūti toks kritiškas, galbūt jiems viskas atleistina, nes jie net nesuvokia atsakomybės krentančios ant jų pečių. Grybais apaugusios smegenys - leisgyvės, slopina sveiką protą palikdamos vietos tik pinigams, seksui ir pramogoms.
Pagrindinės kognityvinės neuronų funkcijos: pinigų turėti daugiau už kitus, susirasti kuo turtingesnį partnerį, kad neatrodyti neadekvačiai (jeigu dar smegenys supranta ka reiškia „adekvačiai") ir atostogauti ilgiau, kuo toliau užsienyje ir išleisti ten kuo daugiau, kad būtų kuo pasigirti. Ir nepamiršti prisifotograguoti! Kaip čia praleisi progą sukelti pavydą - nieku gyvu. O mes tokie patys valios ubagai mėgdžiojame beveidžius lavonus vadinamus įžymybėmis tarsi juose paslėpti archetipiniai laimingo žmogaus motyvai.Visos šitos sprogstančios iš palaidinių krūtinės, laidos apie įžymių žmonių namus, profesionalūs stilistai rūgstantys nuo savo arogancijos egzistuoja tam, kad galėtumėme pasirodyti, kiek esame didingesni negu visi kiti aplinkui. Kaip puikiai atspindime, kas yra XXI amžiaus žmogus. Asmenybė tapo mados įkaitu; dabar svarbu yra ne kas tu esi, o kaip tu esi. Evoliucija tęsiasi, iš homo sapiens tapome homo fashions. Mes jau seniai pasmerkti, ir nereikės net 4 apokalipsės horsemen‘ų.
Turite nuomonę šiuo ar kitu klausimu? Jei ji trumpa, rašykite komentaruose. Jei jūsų mintys tilptų į autorinį komentarą, įkraukite jį arba atsiųskite ikrauk@15min.lt. Mums labai svarbi tautos nuomonė.
