Pamenu, maždaug prieš trejetą (o gal dvejetą ar ketvertą) metų su viena drauge vaikštinėjom Laisvės alėja Kaune. Visai neseniai buvo įvykęs „Baltic Pride“ (o gal tik turėjo įvykti artimu metu?) ir buvo daug diskusijų, ar jį leisti, kokią žalą jis daro ir panašiai. Na, eiliniai viskuo nepatenkintų piliečių paistalai su Gražuliu priešakyje. Būtų juokinga, jeigu nebūtų taip rimta.
Taigi tokiame rimtai nejuokingame, bet vis tiek šypseną iš žmonių buko nesupratimo keliančiame kontekste, vaikštinėjame mudvi Laisvės alėjos liepų šešėlyje ir kalbame apie tai, apie ką visi tuo metu dūzgė – gėjus niekadėjus, atėjusius ištvirkinti mūsų vaikų ir visos tautos apkrėsti homoseksualumo virusu, nuo kurio jokio išsigelbėjimo nėra. Abi sutariam, kad didelė dalis priklauso ir nuo to, kaip engiama pusė (ne tik gėjai, bet ir kiti įvairių fobijų taikiniai) pristato save ir savo laisves. Kaip kažkada negausiame mokyklos diskusijų klubo būrelyje Austėja pastebėjo – ar matėt kur nors vaikštantį heteroseksualą su plakatais reikalaujančiais išskirtinių teisių?
Tuo tarpu LGBT padėtis Lietuvoje (ir didelėje dalyje likusio pasaulio) ganėtinai apgailėtina
Seniai prabėgusiais mokyklos laikais leptelėtas komentaras, kuris tada man atrodė labai taiklus ir teisingas, šiandien atrodo šiek tiek naiviai – nereikia heteroseksualams tų plakatų, nes jie ir taip visas teises turi. Tuo tarpu LGBT padėtis Lietuvoje (ir didelėje dalyje likusio pasaulio) ganėtinai apgailėtina. Jokioje normaliai funkcionuojančioje visuomenėje neturi susiklostyti situacijų, kad žmogus dėl savo orientacijos, rasės, religinių pažiūrų ar kitų asmeninių pasirinkimų, neliečiančių aplinkinių gyvenimo ir nedarančių įtakos jų kasdieniai veiklai, turėtų žudytis. Arba kęsti smurtą. Patyčias. Kritiką ir piktus praeivių žvilgsnius. Normaliai funkcionuojančioje visuomenėje asmeniniai žmonių pasirinkimai ir laisvės turėtų būti savaime suprantami dalykai – nediskutuotini ir nekvestionuotini.
Kita vertus, vis dar manau, kad kai kur kovotojai už lygybę stipriai perspaudžia reikalaudami, kad žmonės turi palaikyti jų tikslus ir jų siekius pamindami savo teises. Netikite?
Štai, 2013 gruodžio 12 d. „Facebook“ grupėje „Feminizmas“ buvo pasidalinta nuoroda į straipsnį, kuriame publikuotos besibučiuojančių Vokietijos žvaigždžių nuotraukos, kaip atsakas atitinkamiems Rusijos politikų sprendimams (kurie, mano galva, prasilenkia su visomis asmeninėmis žmonių laisvėmis). Išties, šiame straipsnyje norėjau pacituoti vienos diskusijos, kuri kilo po nuoroda į nuotraukomis, dalyvės poziciją. Tačiau tie komentarai jau ištrinti (nesu tikra, ar komentarų autorės, ar grupės narių). Taigi, apsiribosiu kita citata, nusakančia minėtų komentarų turinį:
„Pasak Linos, jeigu tu nesutiktum bučiuotis su vyru – tai viskas OK, tu esi „stipri asmenybė“ ir moki sakyti „ne“, turi visas teises, galimybes, asmenines ribas, lygybę ir teisę į savo kūną. Tačiau jeigu atsisakai bučiuotis su homoseksualia moterimi – viskas, esi homofobė. Visos tavo teisės ir lygybės nuleidžiamos kanalizacijos vamzdžiu vardan „aukštesnių tikslų“. Jeigu tai ne dvigubi standartai – tuomet nežinau, kas tai yra. Kažkokia absurdiška, Orveliška karikatūra.”
Kita vertus, vis dar manau, kad kai kur kovotojai už lygybę stipriai perspaudžia reikalaudami
Dar gerai, kad likę diskusijos dalyviai suprato absurdiškumą teigimo, kad jeigu nesutinki dalyvauti asmeniškai tau nepriimtinoje akcijoje už kažką, reiškias esi prieš tai. Sakyčiau, nebūtų bėdos, jeigu tai būtų vienas žmogus ir vienetinė situacija. Na visur visokių pasitaiko. Ir nieko su tuo nepadarysi. Bet štai, visai neseniai aptikau puikų Beatos–Tiškevič Hasanovos straipsnį „Katinai kaip vaikai“. Iki to straipsnio nelabai ką apie ją žinojau, nelabai ir įdomu buvo – vardą girdėjus, bet gi ne visais vardais pasidomėsi. O kadangi straipsnis patiko, tai ir autore pradėjau domėtis. Nuoširdi ir protinga moteris pasirodė, turinti ką pasakyti ir kuo pasidalinti. Skaitinėjau sau jos mintis „Facebook“ profilyje, skaitytojų komentarus – kaip ir šypsena nepastebėta atėjo, lūpų kampučius į viršų riesti pradėjo nuo tiek pozityvumo. Ir tada, kur buvęs kur nebuvęs, atsliūkina didysis LGBT ir visokių kitokių beteisių gynėjas Donatas Paulauskas. Trūksta kritiškesnės pozicijos, sako jis. Daugiau feminizmo ir politikos, reikalauja kovotojas už lygybę!
Skaitau ir mirksiu iš nuostabos. Tada skaitau dar kartą. Na, lyg ir teisingai supratau Donato komentarus. Tada einu į tekstą, žiūrėti kur buvo įžvelgtos antifeministinės tiesos ir kitokie baisumai. Nerandu. Randu nuoširdų moters rašinį. Apie šeimą. Darbą. Vaikus ir jų auklėjimą. Moterišką moters poziciją, kuri, mano galva, turi teisę ir likti tokia – nepolitizuota ar kaip nors kitaip angažuota.
Tiesa ta, kad vyrai, lygiai kaip ir moterys, patiria smurtą
Toliau – dar smagiau. Štai, maždaug prieš savaitę pasirodė Evelinos Valiuškevičiūtės straipsnis apie moterų centrų vadoves ir smurtą šeimoje. Aišku, kaip gi Lietuvos feministai ir feministės neaptars tokios naujienos, nepasidalins savo mintis. Ir, savaime suprantama, straipsnis jiems buvo blogas Kodėl? Nes, kaip įvardino vienas komentatorių, „nuomonė“, kuri vadina žmones, atkreipiančius dėmesį, kad tikroji problema yra smurtas prieš moteris, o ne prieš vyrus, tetutėmis, yra anapus diskusijos ribų. tai „užkalnizmas“ (kuris irgi visad „kritiškas“) ir tiek” . Sutinku su komentatoriais, kad gal per stipriai ant tų tetučių pasakyta buvo, gal straipsnio autorės pozicija nebuvo pakankamai aiškiai argumentuota... Tačiau tiesa ta, kad vyrai, lygiai kaip ir moterys, patiria smurtą. Užmerkti akis prieš tai – tas pats, kas paneigti visus feminizmo ir lygybės principus. Jeigu teigi, kad moterys vienodai stiprios kaip vyrai ir nėra nieko, ko jos negalėtų padaryti – pripažink ir tai, kad moterys savo jėgą gali panaudoti prieš vyrus. Kad ir vyras gali būti auka.
Visi lygūs, tačiau kai kurie lygesni už likusius. Toks įspūdis susidaro paskaičius kovotojų už visokeriopą lygybę diskusijas.
Visi lygūs, tačiau kai kurie lygesni už likusius
Tačiau, kur mano laisvė paskaityti įtraukiantį ir smagiai parašytą Beatos straipsnį, neieškant ten nesamų antifeminizmo ženklų? Kur Beatos teisė nuoširdžiai išdėstyti savo mintis negalvojant, kad jos, kaip moters, pareiga į jį pripumpuoti feminizmo ir lygybės dvasia? Ir, o siaube, vedamas visų pragarų velnių, kur moterų teisė rinktis kuo jos nori būti – aršiomis feministinėmis, kovotojomis, verslininkėmis, ar tiesiog vaikus auginančiomis namų šeimininkėmis?
Pikta ant Jampolskio, kai jis dėsto apie moters prigimtį. Pikta ir ant kovotojų, kai jie iš savo pusės aiškina moterims, kokios jos turi būti, apie ką rašyti, apie ką kalbėti. Pikta ir ant visuotinių žmogaus teisių aktyvistų, kurie atmeta žmonių teisę rinktis, kokiais jie nori būti ir kokius gyvenimus gyventi pripaišydami savitus prigimties standartus.
Tilda
