Žiniasklaidos moralė Lietuvoje tapo laisvo elgesio plaštake. Ar pastebite iki vėmimo eskaluojamus kriminalus su skambiomis antraštėmis? Ar neatsibodo sekti iki begalybės išpūstą Kedžio istoriją, kuri kai kuriuose žiniasklaidos portaluose net turėjo savo atskirą skiltį? Ar ne maloniau visiems gyventi būtų, jei vietoje atviro sekso ir brutalumo scenų žiniasklaidoje matytume pozityvius ir skatinančius nuveikti ką nors prasmingo straipsnius?
Klausimai, verti milijono. Tačiau į juos neatsakinėjame, o dejuojame komentaruose ir vienas kitam. Nors darosi koktu, kenčiame ir skaitome toliau. Niekur kitur akis nebekrypsta, tik į „nužudytas“, „išprievartauta“, „nupjauta galva“ (sveikinu, jei nematėt tokių „moralių“ išsireiškimų).
Ar ne patys kalti, kad tokias žinias ir naujienas esame priversti skaityti? Kas draudžia praleisti kriminalų skiltis, o aktualijas filtruoti? Teisingai – niekas! Todėl vieną dieną nusprendžiau atlikti eksperimentą. Paėmiau vieną iš lietuviškų laikraščių ir raudonu rašikliu dviem storais brūkšniais braukiau naujienas, kurios man pasirodė neetiškos ir šlykščios. Atrankos kriterijais ėmiau nemoralias žinias su nemoraliais apibūdinimais. Kriminalinėms žinioms proporcingai buvo skirta didesnė dalis laikraščio, ne gana to, šios srities naujienos „prasiplėtė“ į aktualijas ir net kultūros žinias. Kultūros naujienose kažin kodėl buvo įdėtas alaus bambaliais apsiginklavęs „Lietuvos veidas“. Baigus darbą visas laikraštis mirgėjo ryškiai raudona spalva. Kaip mūsų lietuviška nekaltybe sutepta trispalvė.
Tai ir atsakykit Jūs man, kur yra ta žiniasklaidos moralė? Ar ji apskritai yra? Manau, kad žiniasklaidos menas, kaip ir kiekvienas menas, turėtų būti suprantamas ir malonus, o ne atgrasus ir gąsdinantis didžiausiomis baisybėmis Lietuvoje. Mano supratimu, žiniasklaidos menas turi būti kuriamas ne kiekvieno, o moralines vertybes turinčio žurnalistų elito.
