Bloga nuo šeimos fotografijų, laimingų mamyčių, vaikučių, draugų nuotraukų. Šlykštu žiūrėti į tuos laimingus veidus. Kažkas buvo nuostabioje kelionėje, kažką paaukštino darbe, kažkas surado savo gyvenimo meilę arba tikslą. Bloga.
Bloga žiūrėti į tai, kaip kažkam sekasi. Nes man tuo metu nesiseka. Aš neturiu pinigų, neturiu savo būsto, neturiu normalaus, bent vidutiniškai apmokamo darbo. Baigiau aukštąjį mokslą, esu labai nelaiminga. Turiu gyventi tėvų išlaikoma, negaliu kurti savo gyvenimo. Tėvai gyvena priemiestyje. Su draugais matausi labai retai. Kasdien einu iš proto, ėdu gyvenimą tėvams, verkiu, rėkiu ir juos keikiu.
Galvojat, iš gero gyvenimo tai? O, ar tikrai tiek daug reikalauju, norėdama tik turėti galimybę kurti savarankišką gyvenimą. Dirbti gerą darbą, o ne šluoti gatves, pabaigusi aukštąjį mokslą. Tai kodėl aš tada mokiausi? Juk galėjau iškart eiti dirbti valytoja, gal dabar jau būčiau pakilusi karjeros laiptais ir būčiau kokia valymo projektų vadove ar panašiai.
O dabar noriu tik atsiriboti nuo žmonių ir nuo gerų naujienų. Ypač tų, kurios atsitinka pažįstamiems, kurių nemačiau jau šimtą metų, bet jie yra mano „Facebook“ drauguose. Socialinio tinklo profiliuose nematau jų nesėkmių, tik besišypsančius veidus ir pasisekimus. Ir keikiuosi. Ir pavydžiu. Juodai pavydžiu. Ištrynusi savo profilį „Facebook“ tinkle – gyvenu ramiau, galiu netrukdoma siekti savo tikslų.
Juk kas iš tų „Facebook“ pažįstamų? Ar tikrai tikite, kad gali būti kokia nors nauda iš Jono? Zosės? Antano? Nemanau. Tad nenoriu sekti jų gyvenimo ir nenoriu, kad jie sektų manąjį.
